VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

05.14. TVORA

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
 
Daug kas sako tvOra,
Bet daug kas -tvorA.
Gerbkim savo norą.
Čia bėdos nėra.
 
Galim ją apeiti,
Peršokt ar išlaužt.
Net sumažint aukštį,
Ar tiesiog pakeist.
 
Daug svarbiau, kad tvoros
Smegenų netvertų,
Nes geriausi norai
Liktų vėl už vartų.
 
Kaip kirčiuoti tvorą,
Jei jinai tvora.
Čiupinėkim orą -
Gal jos ten nėra ?
 
Oi, tu tvora, tvora.
Kam užtvėrei norą ?
Būk tu man gera.
Būk man ne tvora.
 
GAMTA NUSIKVATOS
 
Ne toks jau ir gudrus tasai žmogus, kaip manoma.
Gamta už jį išmintingesnė, nors tu ką.
Jos apskritai apgauti neįmanoma,
Tad viską ir visur sutvarko jos ranka.
 
Ji kantriai stebi, kaip žmogus kvailioja.
Pati atsirenka, ką leis ir ką uždraus.
Net smulkmenose dėsniai jos galioja.
Tad nesiimkim veiksmo negudraus.
 
Šeima taip pat kaip ir gyva ląstelė.
Ir lytys dvi - tai dovana gamtos.
Ir nieko čia žmogus pakeist negali.
Gamta - nubaus. Ne tik nusikvatos.
 
AUKA KALTA, NES GINASI
 
Lengviau gyventi, kai girdėt nenori,
Kai nežinojimas - užuovėja saugi.
Išplėšęs avilį, vagis sulaužo korį,
Bet rėkia: čia ne aš, čia tu vagi.
 
O bitės ginasi. Ir užpuoliką gelia.
Jis šaukia: kaltas tu esi, tik tu !
Ir avilį sudegina. Ir baisų triukšmą kelia.
Ir į tave jau rodo ne pirštu.
 
Jau vamzdžio tūtą atkiša į veidą.
Esą jisai atėjo su taika.
Kam bičių spiečių tu prieš jį paleidai ?
Nušaus. Nušaus ! Nesudrebės ranka.
 
Visi atklydėliai - sudeginę bityną,
Niekšybėmis apkaltino tik mus.
Save gynėjais bičių pavadinę,
Pamiršo kelią grįžti į namus.
 
VIS TOLSTA
 
Einu per Vilnių, visą nuterliotą,
Nesuprantu - čia sostinė ? Ar ne ?
O kiek čia posmų buvo prieiliuota.
Nors dvasios sostinė ne Vilniuj, o Kaune.
 
Čia kažkodėl kiti prioritetai.
Paminklai, gatvių pavadinimai - ne tie.
Tikrovė - irgi tartum internetas.
Ir tu lyg svetimas tam svetimam mieste.
 
Myliu tą susikurtą miesto vaizdą.
Tikrovė - svetima ir atžari.
Kodėl pamiršo ir apleido jį Apvaizda ?
Kodėl jis tolsta vis ? Jisai - ne vidury ...
 
BŪK, ALMA MATER
 
Alma Mater, skolingas lieku 
Tau už turtą brangiausią mums duotą.
Neapleidai tu savo vaikų,
Net kai varė tave į Golgotą.
 
Kai kentėjai, aukojais už mus,
Kad tik protą atvestum į šviesą.
Dovanojai visiems likimus
Ir neleidai nuklyst į pavėsį.
 
Šiandien retas jau mūsų būrys.
Nebėra ir profesorių. Tylime.
Bet atvėrę šventovės duris,
Dar labiau nei jaunysėj ją mylime.
 
Alma Mater, būk visad veržli.
Pusė tūkstančio metų artėja ...
Mes pasenstam. Bet tu negali -
Nešk tėvynei jaunystės idėją.
Atgal