VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

05.25. DABAR TIK PASAKAS SKAITAU

KĘSTUTIS TREČIAKAUSKAS

 
 
Kodėl aš taip ilgai nesupratau,
Kad murkdytis po kasdienybę nereikėjo.
Dabar rytiečių pasakas skaitau.
Tenai nėra tamsos ir jos veikėjų.
 
Tik pagaulus siužetas. Net sunku
Nutraukti dėmesį ir grįžt į kasdienybę,
Kur vien tik begėdystę sutinku,
Kur niekšai net kanopom susikibę.
 
Kad tik pažemintų, apšmeižtų mus visus.
Pasmerktų tą, kuris nesuniekšėjo.
Nes, pasak jų, kiekvienas neteisus,
Kuris į jų lankas dar neišėjo.
 
Tik pasakom dabar tikėt gali.
Gyvent bent mintimis jų įstabiam pasauly.
O ką matai skurdžioj žmonių šaly ?
Vien prievartą. Absurdą. Ir apgaulę.
 
KĄ MES SĖJAM ?
 
Dieve, kaip sunku suprasti,
Kad savęs negalim rasti.
Pasimetę, pasiklydę.
Tartum vaškas išsilydę.
Bet ne žvakės mes. Ne vaškas.
Kur ? Kada padėtas taškas ?
Jedi save jau pradanginam,
Ką mes sėjam ? Ką auginam ?
Mirė Motina. Ir Tėvas.
Ak, kodėl nemato Dievas,
Kad jau nieko nebeliko -
Nei Kalėdų, nei Velykų ...
Kur jūs, dukterys ir sūnūs ?
Jūs teturite tik kūnus.
Jau be dvasios. Ir be sielos.
Kur jūs dingot, dienos mielos?
Mama, kelkis. Tėve, kelkis 
Toks baisus tas sielos alkis.
Ko mums trūksta, kad sugrįžtų ?
Meilės ? Išminties ? Ar ryžto ?
 
NETEKUS BALSO
 
Dabar, kai daug galėčiau pasakyti,
Nebegaliu, nes balso netekau.
Dabar kalbės nežinantis. Bet kitas.
O aš tik lazdą rankoj belaikau.
 
Bet ta lazda ne skeptras. Ir ne ginklas.
Tiktai pusiausvyrai menkutė atrama.
Pasauliui lieka neįmintos minklės.
Jis plokščias. Kaip TV panorama.
 
Iš nežinojimo negimsta jokios žinios.
Kaip iš nenoro noras neužgims.
O kas tikrovę iš esmės pažino,
Tylės. Nes ją atidavėm vagims.
 
IR NEĮRODINĖK
 
Pavirto dykumomis tropikai žali.
Ir mėnuo nežinia kiekkart nudilęs.
Bet tu vistiek įrodyt negali,
Kad tu žmogus, kad tu ne krokodilas.
 
Ir neįrodinėk. Nes tau tai nepavyks.
Dar lytį socialinę prikergs tau kitą.
Tikės ne tavimi, o žodžiais draugo Iks.
Bus ir įstatymu įteisinta. Ne vien tik pasakyta.
 
Žmogus , pasak gudruolių, gyvulys.
(Gal iš dalies ir teisūs tie gudruoliai ? )
Jie tol į smegenis pro antrą galą lįs,
Kol tapsim kaip ir jie - spaliukai, komjaunuoliai ...
 
VAKAR REIKĖJO
 
Dieve, vakar reikėjo. O šiandien vėlu -
Byra akmenys, krenta. Nuo aukščiausių uolų.
Nestovėk jų papėdėj. Užmuš. Sužalos.
Kas išliks, išgyvens ? Po nakties, po tylos.
Vėlei rytas išauš. Vėlei saulė tekės.
Bet nubus ir vulkanai. Kur mums slėptis reikės ?
Kur pabėgt, jei ugnis virš dangaus. Virš dangaus.
Nebeliks nei beverčio. Nebeliks nei brangaus.
Tiktai krūva skeveldrų. Pilki pelenai.
Atsivers praraja. Į tenai. Į tenai.
 
KOL KALBAM DAR
 
Kol kalbam dar senų tėvų kalba,
Kol kaimai, upės, ežerai lietuviškai vadinasi,
Neprieita dar užmaršties riba,
Gyva dar žemė mus visus auginusi.
 
Tik neišduok. Tik niekad neišduok
To seno pakelės koplytstulpio ir smėlio tako.
Ir brolius, seseris iš pančių išvaduok.
Tegul linksmiau rytais saulutė teka.
 
Ir būkime šeima. Iš tūkstančių šeimų.
Kuriai brangiausias šventas Kūčių stalas.
Tik neišduokime tėvynės ir namų.
Tėvynė - tai švenčiausias idealas.
Atgal