VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

07.03. BALA

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
Seklu. Visai seklu. Brendu per jūrą.
Giliausioj vietoj tik iki kirkšnies.
O šiaip - ligi kauliukų. Žuvys žiūri,
Kas čia atklydo iš dvikojų giminės.
 
Tikriausiai pyksta, kad drumsčiu jų balą.
Ir taip jų pilna išverstais pilvais.
Net ligi horizonto jūra bąla.
O kas gi kitą žuvį čia įveis.
 
Kai visos jos išstips. Kaip žemės žmonės.
Po to sprogimo.
Nieko jau nėra.
Tiktai bala. Kaip ta, nuo užgimimo.
Ji liko po sprogimo. Ne kare.
 
MEDIS
 
Visa gamta gyvent, žydėt pakilo.
O jie nukirto medį. Tuo laiku,
Kai liepė jiems nedrumst ramybės šilo,
Jo vabalėlių, paukščių ir vaikų.
 
Bet šitas medis vienišas žaliavo.
Nupjautas čia jis dar ilgai gulės.
Tai gal užkliuvo lizdas šito klevo ?
Kad čia paukšteliai išsiristi negalės ?
 
Mačiau, kaip paukštis lyg žmogus aprauda
Niekšingai nužudytus paukštelius.
Tik giriamės, jog gamtą skriaust uždraudę.
Bet argi vienas lizdas kam užklius ?
 
KAI BUVO TIK VIENA "TIESA"
 
Kai buvo tiktai Zimano "Tiesa",
Už kitą tiesą šaudė, trėmė, kalino.
Kentėjo ir liežuvis, ir klausa,
Nes švietė irgi tiktai saulė Stalino.
 
Kitų nebuvo. Saulių nei vadų.
Ir partijų kitų tada nebuvo.
Pakrikštyta vienos "tiesos" vardu,
Imperija iš lėto tiktai puvo.
 
Ir dvokė. Betgi kaltino kitus.
Kad pūva jie. Nors tie kiti kvepėjo.
Praradę rojaus tariamo raktus,
Supuvo. "Pastatyti" jo nespėjo.
 
Tačiau iš kur tas dvokas, tvaikas tas ?
Turėjo, regis, jau išsivadėti.
Bet krūvas dvėselienų jų "rojaus" paliktas
Dar tebeuostome. Nėra kur pasidėti.
 
IŠNYKS IR MUZIKOS PASAULIS
 
Minoras - liūdesys. O džiaugsmas - tik mažoras.
Jis kelia nuotaiką, nuskaidrina mintis.
Tačiau žmogus nepastovus. Kaip oras.
Jam kyla noras trenkt sau į dantis.
 
Tada jis du garsus šalia paspaudžia.
Sekundos kakofonija neatgrasu ?
Ne muzika. Tik triukšmas baisiai griaudžia.
Nors tiek melodijų, tiek ritmų, tiek garsų ...
 
Kodėl pasirenkama tai, kas žeidžia klausą ?
Iš kur ta pritariančių, plojančių minia ?
Jiem tercija bjauri. Harmonijos neklauso.
Lyg šauktų dangui: sunaikink mane !
 
Ir viską pykčio lavina užlieja.
Šopenai, mocartai jau smerkiami visų.
Ir skelbia laisvę niekad nekalėję.
Negirdintys. Nes jau nėra ausų.
 
Išnyks ne tiktai muzikos pasaulis.
Kas tikra, kas kilnu - giliai paslėps.
Išlikę bent lašelio meilės kaulys.
Bet net įstatymas tiktai nekęsti lieps.
 
NAIVUMAS
 
Žadėjo komunizmą, laimę, taiką.
Ir ko tik nežadėjo ? Ko tik ? Ko ?
Tačiau ne pažadais. Kalėjimais mus laikė.
Su "Širaka strana" ir "Suliko".
 
O laikas taip lėtai pro šalį šliaužė.
Nuodingas daug labiau negu angis.
Išbadė mums akis. Rankas sulaužė.
Bet mes tikėjome, kad žaizdos vėl užgis.
 
Naivumas ir tėvų tikėjimas mus būrė.
Subūrė mus, kad taptume laisvi.
Bet likom tik vergai. Baudžiauninkai. Tik būrai.
Ir lyg numirę, nors kol kas gyvi.
 
Tas pats naivumas ir iliuzija dar laiko.
Jau ant griuvėsių prarastos kartos.
Tačiau išlikti nebelieka laiko.
Jau ne istorija. Mirtis pasikartos.
 
PABAISA 
 
Išlindo iltys iš plačios gerklės.
Ir džiaugiasi. Bet ką praryt galės.
Pabaisa kelia uodegą ir riečia sprandą.
Uoslė puiki, tad auką greit suranda.
Negaili ji nei dramblio, nei pelės,
Nekramčiusi praryja iš eilės.
Ak, aukos, aukos ! Kam tos tuščios viltys ?
Jei egzistuoja tik gerklė. Tiktai gerklė ir iltys.
O sąžinės ir proto ji neturi.
Į auką ji tik kaip į grobį žiūri.
Ji visad alkana. Ji nepriėda.
Tiesiog naivu plepėti apie ... gėdą.
 
NESINAUDOKIT TEISĖMIS
 
Ne taip mes, ponai, veisėmės.
Ir tai reikės pakeisti.
Nesinaudokit teisėmis,
Nes galit susižeisti.
 
Kol demonstruojat nuomonę,
Jie karo stovį skelbia.
Jau sutelkta kariuomenė,
Mundurą savo skalbia.
 
Jau jūs kalti. Jau priešai.
Jus reikia sunaikinti.
Už nuomonę. Už viešą.
Ne tą reikėjo ginti.
 
Jei teisės neparankios,
Jos irgi taps tik niekinės.
Kas tiks, tą susirankios,
Net teismas bus paniekintas.
 
Jei programa netinkama,
Kentėkit, kol suprasite.
Net kiaulė bus įkinkoma,
Jei arklio nesurasite.
 
Svarbiausia - ne įstatymas.
Ne teisės. Konstitucijos.
Lošimuose - tik statymas.
Ir balsas. Prostitucijos.
.
 
Atgal