VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

07.11. VISI MES

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

Kiekvienas geras darbas. Net mažiausias. Lieka.
Kaip indėlis. Į dabartį. Į ateitį. Į Lietuvą.
Visi mes atsakingi. Ir už žmogų. Ir už gamtą.
Tėvynei reikalingi. Taip likimo lemta.
Tegul kiekvienas poelgis. Kiekvienas mūsų žodis
Vaikų vaikams dorybės kelią rodys.
 
RAŠAU TAU AŠ
 
Nepatingėk atsiųst man trumpą žinią.
Kaip sveikata, šeima ? Kaip gyveni ?
Tai man pasitikėjimą grąžina,
Kad mes dar esame šioj žemėj ne vieni.
 
Bet tu tyli. Gal rūpesčiai ar laikas
Prispaudė taip, kad viską užmiršai.
Bet jei gyvenimas toks žvėriškai paklaikęs,
Rašau tau aš. Nors tu man nerašai.
 
BĖGLIAI
 
Vėl tautos kraustosi, gimtus namus palieka.
Ir ieško prieglobsčio jau svetimoj šaly.
Pasaulio protas ir moralė atsilieka.
Bet ar pasauliui tu padėt gali ?
 
Nė velnio negali. Bet tu nekaltas.
Nes galios neturi. Ir pinigų.
O jų kailiukas ir švelnus, ir baltas.
Ir letenėlėse jų nematai nagų.
 
Jie tau visai į kitą pusę rodo.
Esą tenai nelaimių priežastis.
Tu patiki. Ir tau jau taip atrodo.
Tikėk. Vėpsok. O pelną jie žarstys.
 
Ne rankomis, o kaušais ekskavatoriaus.
Bet ten su žiburiu nerasi sau dalios.
Jau viskas tų, kas apžergė ekvatorių,
Ir vien tik žodis jų nuo šiol galios.
 
Kur šliaužia, bastosi, sėslumo atsisakiusi,
Klajokliais virtusi pabėgėlių minia ?
O tu kvailai džiaugies, manai, kad sekasi:
"Dar neužvaldė noras lėkt mane !"
 
Apsirinki. Ir mes kaip tie klajūnai
Jau ieškom prieglobsčio svetur seniai.
Ir mes tenai tik vargšai atėjūnai.
Nors mums atrodo, kad pabėgėliai - velniai.
 
TURĖJO ŠIRDĮ
 
Įlipo katinas į medį,
Bet nenumano, kaip nulipti.
Tad bijo, kad numirs iš bado,
Jeigu jam teks tenai ir likti.
 
Ištroško jis. Ir išbadėjo.
Pagalbos ėmė garsiai kniaukti. 
Bet žmonės vis pro šalį ėjo.
O čia dangus pradėjo niauktis.
 
Žaibavo ir griaustinis griaudė.
Lietus tiesiog kiaurai užpylė.
Raudojo katinėlis graudžiai,
Kad niekas jo visai nemyli.
 
Bet vienas toks pro šalį ėjo.
Tai jis vargšelį ir išgirdo.
Nukėlė murkį, pamylėjo.
Jisai tikrai turėjo širdį.
 
O mes ? Ar mes dar širdį turim ?
Ne tik  katės. Žmogaus negaila.
Mes tokią velniavą sukūrėm,
Kad saugome tik savo kailį.
 
AMŽINA TĖVYNĖ
 
Tėvynė amžina. Nors mes ne amžini.
Ne vien tik dėl savęs. Dėl jos tu gyveni.
Tai paveldas senolių. Tai paveldas tėvų.
Mylėk ją. Gink, kol gyvas.Ir neišduok savų.
Atgal