Poezija
08.03. Liudviko Stulpino prašymas
Rita Bijeikytė - Gatautė
Šiais metais sukanka 150 metų nuo gimimo garbiam Lietuvos pirmajam jūrų kapitonui Liudvikui Stulpinui. Jo asmenybė yra pavyzdys mums ir jaunajai kartai.
Liudvikas, būdamas keturiolikos metų, tapo našlaičiu ir išėjo iš savo gimtųjų Jomantų į Liepoją ieškoti darbo. Sėkmingai dirbo, mokinosi. Nuo paprasto jūreivio jungos išaugo iki jūrų kapitono ir tapo Klaipėdos jūrų uosto viršininku.
Gyvenimo saulėlydyje Jo buvo prašymas, kad būtų palaidotas prie jūros Smiltynės kopgalyje. Taip ir pavadinau eilėraštį:
Liudviko Stulpino prašymas
Palaidokit mane prie jūros,
Prie tyliai ošiančių bangų.
Iškentęs troškulį didžiulį,
Gelmėj pušų man bus ramu.
Oi, jūra, jūra, stebuklinga
Daugybė tavo paslapčių!
Tikriems jūreiviams reikalinga,
Be jūros jiems gyvent sunku.
Kai ims ant žemės lapai kristi
Ir žemę dengs jų karūna.
Žvakelę rankoje uždegę,
Pasikalbėki su banga.
Varinio varpo gaudesyje
Gražiu akordu suskambės,
Garbingo jūrų kapitono
Liudviko vardą paminės.
Jūra jūreiviui - brangi
Jūra jūreiviui kaip valdovė
Augina, subrandina darbui.
Didinga ir rūsti, audringa ir rami
Ir nepaleidžia ilgesy nė vieno.
Jūra jūreiviui kaip valdovė
Moko meilės, pagarbos, draugystės.
O kartais ji nenuspėjama minutė
Ant šono verčia laivą be pasigailėjimo.
Didžiam jūreiviui – jūra brangi!
Tai įkvėpimo mūza, ieškojimų erdvė plati!
Ir nesustok jūreivi, audringame kely,
Kantriai valdai jūrinę būseną.
Valdai neramią būseną, kaip rankose šturvalą.
Per lietų, vėtrą, netektis te skrodžia tavo laivas...
Aukščiausiojo širdy maršrutas nubrėžtas
Ir akys motinos visuomet laukia.
Gintaras ir knyga
Nuvažiuosiu prie jūros ir skaitysiu. Daug skaitysiu.
O jūra pasitiko kraupi, šėlo, dejavo,
Nešė į krantą jūržoles ir tėškė prie kojų.
Vėjas puslapius sklaidė ...
Neskaitysiu! Galvojau, o jūrą stebėsiu.
Žiūrėsiu į jos šelmišką bangų dramą.
Pro jūržolių pynes gaudė žvilgsnį kristalai,
Išsilaisvinę iš jūros žalio rūbo,
Žvilgantys gintaro karoliukai.
Rinkau į saujas ir galvojau:
Neperveiksi daugiaveidės jūros.
O gintaro kristalai šildė žvarbią gegužės dieną.
Gintaras ir knyga – juk prasmė panaši,
Gimsta per audras, laiko gludinami nuskaidrėja.
Nuvažiuosiu prie jūros ir stebėsiu bangas.
O per audrą – jai verkiant – ašaras josios rinksiu,
Tarytum raides į žodį širdies knygoje.
Atgal
.jpg)
