VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

08.17. BET VISKAS LYG NETIKRA

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
Grėsmių daugiau nei spėjam susivokti -
Bėgliai, draudimai, apgavikai, nežinia ...
O taip norėtųsi ką nors nugvelbt, pavogti,
Nes viskas lyg netikra. Ekrane.
 
Ir raidės titruose pašėlusiai vis bėga.
Nespėji nieko perskaityt. Klaiku.
Kas šiandien pliurpia apie alfą ir omegą,
Jei niekur nesuspėjame laiku.
 
Tik naktį vejamės. Ir dieną, vakarykštę.
Problemoms, įvykiams ir žodžiams - iš paskos.
Vis stengiamės kažkam įkrėst beržinių rykščių.
Bet norai tie pačius mus paaukos.
 
NELAUKTA MINTIS
 
Mintis ateina kaip nelauktas svečias.
Bet kai jos reikia, prisišaukti negali.
Ji bastosi kažkur kaip brolis trečias,
Nutolus nuo galvos labai toli.
 
Bet vos prisėlina, už pakarpos pagaunu.
Ir prikalu prie popieriaus. Raštu.
Ji, aišku, priešinasi, kandžiojasi, bliauna.
Tada ir aš pagrasinu pirštu.
 
Tylėk,sakau, nes tu jau užrašyta.
Jau niekas net kirviu neiškapos.
O ji atsikerta: tai kam sakai man šitą?
 Juk tu mane įkalinai kapuos.
 
Dabar jau niekam aš nereikalinga.
Kas tavo rašliavą tą sušiktą skaitys ?
Matyt, ne man, o tau jau proto stinga ?
Aha ! Iš gėdos jau slepi akis ?!
 
Ir ji teisi. Perkūniškai pagailo.
Gal "Lietuvos aide" jai bus geriau ?
Pakeitęs elektroniniu jos popierinį kailį,
Tebus atleista man,aš taip ir padariau...
 
TIK ŽMONĖS ...
 
Paskiepyti ir katinai, ir šunys.
Tik žmonės atsilieka nuo visų.
O žvelgiant nuo pandemijos viršūnės,
Baisu tikrai. Perkūniškai baisu.
 
Nevakcinuoti braunasi per sieną.
O vakcinuoti suserga staiga.
Dar melagienom užkrečia ne vieną.
Nežinom, kaip išplinta ši liga.
 
Ir apskritai - iš kur ji atsirado ?
Ar iš laboratorijos, ar iš šikšnosparnio gerklės ?
Kiek dar klausysim PSO tiradų,
Jei niekas atsakyti negalės ?
 
VIENAS KLAUSIMAS
 
Dabar tik vienas klausimas beliko -
Kaip iškentėsim rudenį ir žiemą ?
Ar dar sulauksime šventų Velykų,
Tiek rūpesčių į galvą prisisėmę ?
 
Jau taip mes su žiema supanašėję
Balta spalva ir kojom lyg iš ledo.
O ta netikusi blogų žinių nešėja
Mums siūlo plutą tik. Ne šokolado.
 
Tik stumiamės. Atgal. O ne į priekį.
Ir vis sunkiau save pakelt nuo sofos.
Jaunimas bara mus už tai. Net kartais rėkia.
Kaip nesupranta jie, kad mes jau filosofai.
 
Jau neįstengiame daryti nieko kito.
Tik kontempliuoti. Tik mąstyti. Taigi.
Ir kad ir ką mums lieptų ar sakytų,
Mes jau nebūsim greitesni už sraigę.
 
LABANAKTINIS PALINKĖJIMAS
 
Labanakt. Labanakt. Bet dar nemiegosiu.
Skaitysiu. Rašysiu. Išgersiu kavos.
O tu gal iš tolo patarsi, paguosi ?
Aš neisiu dar gulti. Ilgai. Be kovos.
 
Tik gal paryčiais, kai knapsėti pradėsiu,
Ir laikas ateis mažumėlę nusnaust,
Tada ant pagalvės galvelę padėsiu,
 O jums palinkėsiu miegelio skanaus.
 
NEREIKIA ŠAUKTI
 
Kai šaukė, nieko negirdėjau.
O kai šnibždėjo - išgirdau.
Ir tai, ką tyliai pakuždėjo,
Aš viską, viską supratau.
 
Nereikia rėkti, garsiai šaukti.
Tai skris pro šalį. Pro ausis.
Riksmu tegalim tik nušauti.
Bet neišgirs. Nes neklausys.
 
VAIKYSTĖS PAUKŠTĖ
 
Kalbuos su tais, kurių jau neprisimenu,
Ir tais, kurių visai nepažinau.
Bandau aprėpti visą plačią giminę.
O gal padėtum man ir tu, sūnau.
 
Matai, kad likom čia tik du mes.
Kitų jau kažkodėl nesutinku ...
Vėl ašaroja akys ? Graužia dūmai ?
Ne dūmai tai. Tiesiog labai sunku.
 
Padėk įkopti man į tą kalnelį.
Štai du riešutmedžiai. Ar upę jau matai ?
O ta vieta, kur stovime, sūneli,-
Čia buvo tėvo namo pamatai ...
 
Iš ten pro langą ryto saulė kilo.
Čia mano lova, kur lankydavo sapnai.
O ten - žiūrėk, žiūrėk ! Virš melsvo šilo.
Vaikystės paukštė! Ta pati. Jinai ...
 
 
 
Atgal