VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

08.22. Gyvenimas

Rita Bijeikytė – GATAUTĖ

 

Gyvenimas - gilus įsižiūrėjimas,

Buvimas ČIA ir DABAR.

Gyvenimas – nuožmus skubėjimas,

Tiesų įrodinėjimas kitiems, sau.

 

Gyvenimas – džiaugsmo nektaras,

Laimės taurė –serotinino – pilna.

Bet kartais gyvenimas, kaip supuvęs tiltas,

Jauti, kad stovi ties riba.

 

Gyvenimas – prieraišus, kaip šunelis,

Susikalbėjimas gestų kalba.

Bet kartais gyvenimas, kaip atodūsis,

Ar laukų tyruose skaudi rauda.

 

Branginkime vienintelį gyvenimą,

Priimkime jį su šviesia nuostaba

Ir kaip vaikai  užmiršę skriaudą,

Priimkime jį, kaip Dievo dovaną.

 

Trys dukros

 

Trys dukros žavingos ir mielos

Atsiuntė motulei gėlių.

Iš laisvos Europos be sienų,

Tris puokštes rožių baltų.

 

Motulė gėles apkabino,

Priglaudė prie lūpų karštų.

Bučiavo dukrom jas vadino,

Tris puokštes rožių baltų.

 

Iš džiaugsmo motulė dainuoja,

Vaikaitė dainuoja taip pat.

Bučiuoja gėles ir myluoja,

O gėlės myluoja ir jas.

 

Trys dukterys švytinčios grožiu

Gyvena toli nuo namų.

Trys puokštės baltų aukštų rožių

Slepia spyglius švelnių  žiedų.

 

Mama, skubėjau nuolat

 

Aš pas tave skubėjau nuolat,

Mintimis, keliu ėjau ir klupau.

Vien tavo užuomina ,, Laukiu!’’

Ir priešaky jau kelrodę mačiau.

                                                 

Veržiausi kaip paukštis iš rankų,

Prie tavo širdies savąją priglaust.

Nušluostyti tau ašarotus skruostus,

Tiek bendro buvo ir ką turėjom pasakyt.

 

Menu tavo atodūsius, žodžius,

Rankas šiltas, pavargusias.

Menu tavo akis - smaragdo lobius,

Po daugel metų  vis nesenstančias.

 

Prabėgus aibei metų

Aiškiai supratau:

Mamyt, mylima buvau,

Daugiau nei tuomet aš jaučiau.

 

Likai kantrumo, išminties bokštas,

Gazelė, spėjanti visur, tekina.

Neužšąlantis pagalbos uostas,

Dieną, naktį mano širdies atgaiva.

 

Ar daug žmogui reikia?

                                                                                     

Ar daug žmogui reikia? – paklausiau pro šalį skubančio vaiko.

Mamytės šypsnio, tėvelio rankos.

                                                         

Ar daug žmogui reikia? – paklausiau jaunuolės

Paparčio žiedą atrasti per jonines

 

Ar daug žmogui reikia? –nedrąsiai klausiau Dievo tarno

Kasdien maldai surasti laiko  – atsakė, pamaldžiai, -kad sielą pasotint.                

 

Ar daug žmogui reikia? – klausiau poetės

Žibinto širdy per dykumas einant.

 

Ar daug žmogui reikia? – klausiau mokytojo

Kantrybės, meilės ir išminties - pasakė mokytojas.

 

Ar daug žmogui reikia ? – klausiau žuvėdros.

Ji rėžės į dangų, malšinanti alkį.

 

Ar daug žmogui reikia? – klausiau senelio

Daug ir mažai –VISO gyvenimo.

 

Lietuva po šimto metų

 

Liekna drebulė marių pakrantėj

Meiliai glaudžiasi klevo glėby.

Klevas šakomis glosto lyg rankom

Jaučia drebulę savo šerdy.

 

Aukšta drebulė glaudžias prie klevo

Tarsi nuotaka, tarsi sesuo.

Būti mylima visada gera,

O jų veidrodis marių vanduo.

 

Jachtos, kateriai inkarus meta,

Tyliai šnibždasi, kaip bus toliau.

Kokios permainos po šimto metų

Gali pakeisti uostą labiau?

 

Laivai nuolat į uostą plaukia

Saugiai locmanai įveda juos.

Plukdo krovinius plačiai pasauliui

Klevas, drebulė lydi juos.

 

Liekna drebulė stiebias į dangų,

Dreba lapeliai puošdami ją.

Gyva drebulė ant klevo rankų.

Gyvas, laimingas klevas su ja.

 

 

 

 

 

Atgal