VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

09.06. KAI IŠTUŠTĖJA ŠIRDYS

Kęstutis Trečiakauskas

 
 
Mus nužudys ne badas.
Dabar tik supratau.
Buvau tave suradęs.
Buvau. Bet praradau.
 
Ne duonos kasdieninės
Prašykime malda.
Šeimos, draugų, tėvynės.
Iš kur gi ta mada ?
 
Vis siekt daugiau nei reikia.
Kas apkerėjo mus ?
Gal duonos prisiraikę
Pamiršome jausmus?
 
Kai ištuštėja širdys,
Netenkame savęs.
Melu save nugirdę,
Klajojam po gatves.
 
RUDENS SULAUKUS
 
Rudenėja. Drėgna ir vėjuota.
Vis dažniau sulaukiame lietaus.
Tuoj gamta pakvies į gausią puotą.
Ko aš čia be priežasties blaškaus.
 
Juk seniai nebeariu, nesėju.
Parduotuvėn bulvių pirkt einu.
Bet sulaukęs mylimo rugsėjo,
Ilgesiu rudens dar gyvenu.
 
Nebijau, kad žilaplaukė senė,
Ta, žiema vadinama, ateis.
Pamatys, kad per gerai gyvenam,
Ir vienatvei šaltyje nuteis.
 
Net iškišti nosį bus nemiela.
Teks liūdnai tūnoti kambary.
Kuriame įkalins tavo sielą.
Vien kampai. Ir tų - tik keturi.
 
SAVAS TVARTAS
 
Įtaisė asilui ragus.
Tik proto nepridėjo.
Ir tapo asilas žmogus.
Net kupinas idėjų.
 
Ir ėmė tvartui vadovaut,
Ir mokė kiaulint karves.
Pakluso gyvuliai. Tai bent !
Visiems patiko smarvė.
 
Prie tvarto rinkosi minia.
Žmonių. Ir jie maldavo:
"Priimk į tvartą ir mane.
Dabar mes esam tavo !"
 
Ir tapo žmonės asilai.
Dabar jie turi tvartą.
Jie klauso asilo mielai.
Ir baubia: "Buvo verta!"
 
Dabar jie gyvulių banda.
Jau daug jų sukiaulėjusių.
Tai atsispindi net veide-
Orumą nugalėjusių.
 
Atgal