VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

10.28. IR TAU ŠIS ŽODIS

Kęstutis Trečiakauskas

 
Ir tau šis žodis. Nors galbūt nelaukei,
Kad jį kas nors tau šiandien pasakys.
Tik nebijok. Neglostysiu prieš plauką,
Neversiu pažiūrėti į akis.
 
Vartyk lapus. Skaityk, jei kur užkliusi.
Gal rasi mintį tinkamą ir sau.
Yra čia daug ir minusų, ir pliusų.
Aš tam pačiam pasauliui priklausau.
 
Kaip tu. Kaip tavo priešai ir bičiuliai.
Iš to paties mes molio nudrėbti.
Ir aš rašau, kas ant širdies mums guli.
Nuo vienas kito mes velnioniškai arti.
 
MES TIK RUSENOM
 
Nedegėme mes. Mes tik lėtai rusenom.
Vien tik dūmai. Nei šviesos, nei šilumos.
Ir pasenom. Taip beviltiškai pasenom.
Nesvarbu, ar mums pritars, ar mums grūmos.
 
Niekas jau neįdomu. Nereikalinga.
Tapome tik iškamša žmogaus.
Nes kas žmogiška taip pat seniai pradingę.
Veltui dar ką nors išvyst dairaus.
 
Nieko nebėra. O kas išliko - tyli.
Pasislėpę taip, kad neberas.
Net savęs jau, net savęs nemyli.
Laikas nuplėšė jų polėkių bures.
 
BENAMIS KATINAS
 
Aš irgi katinas. Tasai mažytis tigras.
Deja, užaugt nėra jokios vilties.
Net ir dėl katino lemties nesu  aš tikras.
Juk niekas dubenėlio neišties.
 
Nepamaitins. Ir nepagirdys. Vis į šalį.
Vaikai ir akmenį paleis. Gal net sužeis.
Nes aš juk valkata. Manęs priglaust negali.
Tiktai naminis mylimas. Su juo ir žais.
 
Bet kai tik nusibos, išmes į gatvę.
Kaip ir mane. Primuš ir pro duris išspirs.
Bastausi alkanas. Mąstau apie senatvę.
Nors gaudau dar peles. Bet kas už tai pagirs ?
 
PASĖDĖKIM DAR
 
Pasėdėkim užsidegę žvakę.
Prie kavos puodelio vakare.
Juk dar nesam taip labai nukvakę,
Kad gyventume kaip priešai, kaip kare.
 
Pakalbėkim apie tai, kas gera.
Ką mums prisiminti malonu.
Kai sužibs lange žvaigždė vakarė,
Nenorėsim eiti iš namų.
 
Mums tikrai čia bus ramu ir šilta.
Lyg nebūta skausmo ir kančių.
Tik neleisk man laime nusivilti.
Pasėdėkim . Pasėdėkim dar. Lig paryčių.
 
O LAIKAS KAIP SMILTIS
 
Šaukiau, bet tu neišgirdai.
O laikas - kaip smiltis tarp pirštų ...
Ir žodžiai skaudūs lyg nuodai.
Ir supratau, kad aš jau mirštu.
 
Neliko lūkesčių, vilčių.
Aš pats sau svetimas, nutolęs.
Ir nežinau ar dar kenčiu.
Ar išprotėjęs ? Ar keistuolis ?
 
Tik negailėk manęs. Prašau.
 Aš nakčiai. Aš ne tau rašau.
 
NE MES
 
Kai sugrįžtam lyg į svetimus namus,
Kur tiktai vienatvės tuštuma,
Vėlei liūdesys apninka mus.
Ir nėra net prošvaisčių jame.
 
Mąstom tai, kas liko praeity.
Kas taip miela, gera ir brangu.
Priekaištaujam sau lyg būtume kalti,
Kad neliko artimųjų ir draugų.
 
Nors nebūta nei abejingumo, nei kaltės.
Tik bejėgiškumas. Toks nuožmus.
Ir kalbėsime ne mes. Už mus kiti kalbės.
Viską spręs taip pat kiti. Už mus.
 
GAL TIK SAPNUOT
 
Šią naktį vėl mačiau tave sapne.
Kokie laimingi buvome. Kokie laimingi.
Bet sapnas baigėsi. Tu palikai mane ...
Ir vienas vėl likau. Ir viska buvo dingę.
 
Nors kartą dar, nors kartą aplankyk.
Mėnulio pilnaties šviesiausią naktį.
Bet kaip man maža šito - sapno tik,
Jei negalėtų net gyvenimo pakakti.
 
Tai gal sapnuot ir niekad nenubust.
Kad būčiau su tavim tą naktį šviesią.
Kad amžiais tęstusi tas sapnas nuostabus,
Kur mes tokie laimingi esam. Dviese.
 
NEIŠGYDOMA LIGA
 
Liga, kurios išgydyt neįstengia
Jokie profesoriai ir mokslų daktarai,
Per smegenis niokodama jas žengia,
Tačiau ligonis jaučiasi gerai.
 
Jisai kitiems paskelbia diagnozę.
Jo žodis visad gula ant viršaus.
Nors vertas jis kaip ir orų prognozė.
Bet abejojančius jis tuo žodžiu nušaus.
 
TIK SENAS ANEKDOTAS
 
Kai net tikėjimas išduotas,
Nėra ko laukti, kuo tikėt.
Yra tik senas anekdotas.
O dirvą pirštais teks akėt.
 
Nedygs grūdelis tos garstyčios,
Kur sėjo rankos ne žmogaus.
Žmogus iš jo tik pasityčios.
Ir jokio derliaus jis negaus.
 
Dievų tiek daug. Kuris jų tikras ?
Tas aukso apdarais ? Kuris ?
Kur art, kur sėt ? Beliko dykros.
Ir kapinyno tvarkdarys.
-----------------------------
Mums murma apie sąmokslo teoriją.
Vaikystės pasaka ir ta jau negraži.
Nes Žemė - tik Visatos teritorija.
O mes vis rėkaujam: ožy, ožy, ožy !
 
 
 
 
Atgal