VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

11.02. NEBUS PROCESO NEI VERDIKTO

Kęstutis Trečiakauskas

 

 

Diena, naktis jau susilygino.

Tačiau diena toliau trumpės.

Tiesos ir Laimės laukėm lydinio,

Bet Laisvė mums jau nerūpės.

 

Jei nieko neturi, ir laisvės.

Tada ir Laisvės neturi.

Net jei  savu krauju aplaistei,

Nebeatrodo ji tauri.

 

Tik fonas. Tik tragikomedija.

Išmirštantys aplenks gyvus.

Ką plyšauja užstrigus medija ?

Iš purvo traukianti savus.

 

Nebus proceso. Nei verdikto.

Ištatuiruota pažanga.

Gražiai čiulbės kas rytą diktorės.

Bet saulė neįspįs lange.

 

PAUKŠČIAI, KUR JŪS SKUBAT

 

Kur jūs šitaip skubat ? Paukščiai, kur jūs skrendat ?

Juk dar pirmos dienos.Tik pradžia rudens.

Argi šičia maisto, šilumos nerandat.

O gal trūksta oro, meilės ir vandens ?

 

Kas gi pačiulbės mums žvarbų, šaltą rytą ?

Kas skraidys po langu vakarais žiemos ?

Kai net medžių lapai bus seniai nukritę,

Ir kai naktį speigas žemę nukamuos.

 

Mes atversim langus. Skriskite į vidų.

Lesalo pabersim. Šaltis neįkąs.

Matote, kaip gėlės kambariuos pražydo.

Lizdą jums sukursim tiesdami rankas.

 

O brangieji mūsų, paukščiai giesmininkai.

Išskrendat. Bet grįžkit. Grįžkit kuo greičiau.

Visada su meile mes jus pasitinkam.

Glaudžiam jūsų plunksną prie širdies arčiau.

 

KAIP SMĖLIO LAIKRODYJE

 

Kaip smėlio laikrodyje išbyrėjo smiltys,

Negrįžtamai nunešdamos ir laiką.

O taip trumpai plazdeno menkos viltys,

Paguosdamos nebent mažutį vaiką.

 

O kas suaugusiems ? Jiems pasakos banalios.

Net ir viltim gyvent jiems nusibodę.

Vien tik rūstus artėjantis finalas

Nusiraminti ir nurimt neduoda.

 

Apverstų laikrodį. Kad smiltys vėl byrėtų.

Bet sudreba ranka ir jis sudūžta.

Per daug kiaulysčių jau gyvenimas prikrėtęs.

Išdraskė vanagai net gimtą gūžtą.

 

Sparnai jau nebe tie. Nuo žemės nepakilsi.

Prie jos apsunkęs kūnas lyg prisvyla.

Tegu. Tegu. Tegu bent kiek pailsi ...

Tik prigula. Bet jau nebepakyla ...

 

TIK NEKLAUSKIT

 

Tik neklauskit kam priklauso ateitis.

Jeigu klausiat, tai ne jums. Ar aišku ?

Paskutinė miršta ne viltis.

Ar neskaitėt švento Petro laiško ?

 

Negirdėjot netgi apie tai ?

Keista. O ar apskritai kas nors girdėta ?

Ponai, susirūpinkit rimtai.

Tik ne tuo, kas jums po nosimi padėta.

 

Ir nelaukite, kol sukramtys. Kiti.

Kol suvirškintą įdės į skrandį.

Ponai, patys būsite kalti.

Nes suvirškinta yra tik propaganda.

 

KODĖL MELUOJA DAKTARAI

 

Kasdieną vis labiau anku.

Tarnauti atsisako akys.

Nebežinau, ką sutinku.

O gal seniai esu apakęs.

 

Kodėl meluoja daktarai ?

Negąsdina, o tik ramina.

Bet gal jie elgiasi gerai ?

Kaip vaikui duoda saldumyną.

 

"Ne taip baisu. Kitiems blogiau.

Jie net šešėlio neįžiūri.

O tau pakenčiama, žmogau.

Šiek tiek šviesos dar akys turi".

 

MŪSŲ MAŽAS LAIVAS

 

Skrenda Žemė - mūsų mažas laivas.

Ar suprasime, kad mes tik jos svečiai ?

Bet pilotas vis neišsiblaivęs.

Kaip jai skristi, teks nuspręst pačiai.

 

Vargšė Žemė ! Neša mūsų naštą.

Mes nemylim jos. Mes tik naikinam ją.

Kaip jai tokį sunkų svorį nešti.

Mes tik priešų, tik vergų gauja.

 

Nieko juk nesaugom. netausojam.

Žemės grumsto, oro nei vandens.

Gal visai nelaukiame rytojaus ?

Kaip vaikai ? Vaikų vaikai gyvens ?

 

AR VISKĄ PAAUKOJOME ?

 

Su kuo mes einame ? Su tais, kurie jau priekyje ?

Ar dar su tais, kur velkasi gale ?

Istorija be galo nusidriekusi.

Bet mums atrodo, kad jinai  šalia.

 

Teisybę visad nustatyt nelengva.

Statistikos čia, aišku, nepakaks.

Geriau atverkim ir duris, ir langą.

Tai gal mūsiškiai ten pirmi nukaks.

 

Jei netrukdysim. Nesipainiosim po kojom.

Tai horizontas irgi priartės.

Bet ar jau viską tikslui paaukojom ?

Ar vėl iš naujo mums atgimt reikės ?

Atgal