Poezija
11.14. VISOS AKYS
Kęstutis Trečiakauskas
Visos akys - karvės, vilko, kūdikio-
Vertos kuo didžiausios pagarbos.
Tiktai jos ir gali mums paliudyti,
Kad gyventi niekad nepabos.
Žmonės, tik neapsimetinėkim,
Kad gyventi esam vertesni.
Nedavė Kūrėjas teisės niekam.
Lygūs esam šiam pasauly ne vieni.
Užsigrobę, pasisavinę sau teisę,
Mes pirmiausia sunaikinsime save.
Gal todėl nežmoniškumas veisias,
Riedam , skubam vis siaurėjančia gatve.
Chromosomos, kas jus sugalvojo,
Kai dar žemėje nebuvo net žmogaus ?
Ne atsakymo mes ieškom. Tik pavojų.
Ir genomo, to, neįgalaus.
TIEK NEDAUG
Norėčiau tiek nedaug. Tik pasėdėti.
Išgert puodelį kvepiančios kavos.
Nenoriu pagyrų nei priekaištų girdėti.
Dėl nieko nebenoriu sukt galvos.
Aš negirdžiu, kaip mūsų laikas senka,
Nes mes jo begalybėj laikini.
Tiktai kartojam vis, kad jo mums neužtenka,
Net ir jaunystėj jaučiamės seni.
Vis rodos, kad mažai tiek padaryta.
Nors laikas laiko mums juk nepridės.
Lyg iš mėnulio būtume nukritę,
Bet puikiai jaučiamės už stalo ant kėdės.
Gal baikime filosofuot ir pamąstykim,
Nebekalbėkim, nes kava atauš.
Gal laikas susimils bent vieną sykį -
Pridės šiek tiek dar laiko. Ant viršaus.
TIK TOLSTAM
Netenkame sarmatos.
Bet šaukiam - kaip žavu !
Tėvai vaikų nemato,
Vaikai - savų tėvų.
Tik tolstam. Svetimėjam.
Išnyksta papročiai.
Mielieji, ką laimėjom ?
Ar šeimos jau svečiai ?
Šeima - tiktai konstruktas ?
Nereikia jos - tikros ?
Tai ko mums šiandien trūksta ?
Ar meilės ? Ar doros ?
ŽAIDŽIAM TAIKĄ
Kiek tos išminties ? Kiek geista Nobelio ?
Ar jinai piktadarystę sustabdys ?
Juk pakaktų ir vienintelio Černobylio,
Net jei būtų tiktai vienas žmogžudys.
Visiškas beprotis. Gal ligonis.
Bet jo valioje mygtukas. Gal nešaus?
Jam paklūsta žmonės. Ne beždžionės.
Pagrasins - pasaulis atsiklaups.
Ar prieš kvailį šitaip kas drebėtų ?
Kvailį gydytų. O čia gi - ištiesta ranka.
Mes beraščiai. Nepažįstam alfabeto.
Duodam Nobelį. Ir manom - bus tvarka.
Jos seniai nėra. Tik žaidžiam taiką.
Duonos trūksta. Ginklų - per akis.
Tai į ką raketos nusitaikę ?
Tie,kas spaus mygtuką - nesakys.
STINGSTA VALANDOS
Stingsta valandos virpėdamos nuo šalčio.
Argi nieko neskaityta, negirdėta ?
Žiūri akys prieštvaninio žalčio,
Kad jau viskas ant prekystalio padėta.
Tiktai kainų nenurodyta. Gal veltui ?
Kaip nereikalinga niekam atiduoda ?
Juoda tai, kas vakar buvo balta.
Balta tai, kas vakar buvo juoda.
Netgi įkapės išgrobstytos. O griaučiai-
Ant grindų po kriptą išbarstyta ...
Ar kas nors bent lašą meilės jaučia ?
Argi mes dar kalbam apie rytą ?
Kam jis mums, jei niekaip nenubundam.
Naktį mes gyvenam. Ne sapnuojam.
O skirta vienintelė sekundė.
Nesakykime, kad šito nežinojom ...
NEJAU ATSEIKĖTA ?
Per daug jau netekčių ir išėjimų.
Net svetimų kaip artimų liūdžiu.
Žinau, tokia rūsti ranka likimo.
Bet aš ne gedulo. Gyvenimo geidžiu.
O jį dažniau vis gožia juodas šydas.
Ir lieka nebaigtų darbų kalnai.
Kodėl toks jaunas, dar net nepražydęs,
Išeina ? Taip anksti. Tu nežinai.
Nejau tikrai atseikėta iš anksto,
Kam skirta kiek - dienų, sapnų nakties ?
Koks laikrodis parodo, kad jau temsta.
Kad liko tik lašelis ateities.
IŠ "MŪSIŠKIŲ" GYVENIMO APRAŠYMO
Aš nerašau dienoraščių nei biografijos.
Užuot kalbėjęs, daug dažniau tyliu.
Nėra ir nuotraukų. Tik senos fotografijos.
Bet aš savęs ten atpažinti negaliu.
Kas, kur fotografavo žmogų šitą ?
Gal Frankfurtas ? Ryga ? Ar Pagubė ?
Bet, sako, viskas iki taško surašyta
Slapčiausiame archyve. Kagėbė.
Tenai visų dosjė lentynoj guli.
Kas tėvas, motina. Netgi šunų vardai.
Kaip Hitleris tau gerą darbą siūlė.
O tu pas Josifą sau darbą suradai.
Ir kad prie caro dirbai kaip liokajus.
Paskui Smetonai uoliai tarnavai.
Negimęs dar buvai ? Na, ką jūs, ką jūs !
Saugumas žino viską- kas buvai.
Tu žydus šaudei ! Ir slėpei banditą !
Bet ir kaip stribas šaudei. Į "savus" .
Nebus žmogaus. Bet viskas užrašyta !
Ir nuosprendis. Po šimto metų. Bus !
TĖVAI NEMATO
Kapų kapai ... Prancūzų, rusų, vokiečių ...
Ir lenkų ... Ir nežinomų visai.
Tai Europa. Sena. Luoša. Be pokyčių.
Karų skeveldromis nusėta ištisai.
Į jas lig šiol skausmingai susižeidžia
Vaikai, kapstydamiesi kruvinam smėly.
Nors jau seniai jie karo nebežaidžia,
Pats karas sėlina pas juos. Jis jų kely.
Tėvai nemato. Jie dar nesupranta.
Nors karas žudo jau.Vaikus mažus.
Jie ne nuo bombų. Ne nuo kulkų krenta.
Nuo melo. Nuo klastos. Visi pražus.
Savižudybė pavadinta re-kre- a--ci-ja.
Iškrypėlių moralė - privalu.
Spalvoti skudurai. Sodomos dekoracijos.
Šis karas laimi. Sustabdyt - vėlu !
.jpg)
