VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

12.27. JAU KITĄ DIENĄ

Kęstutis Trečiakauskas

 
Jau kitą dieną ima senti
Ir tie Naujieji sutikti.
Ne šventiškai reikės gyventi,
Užgrius ir rūpesčiai kiti.
 
Bet kasdienybė irgi teikia
Džiaugsmų, laimėjimų naujų.
Ir iššūkių bijot nereikia.
Todėl nebėkime nuo jų.
 
ŠVENTĖS NUVAINIKAVIMAS
 
Naujuosius švenčiame tik vieną dieną.
Jau sausio antrą šventė užmiršta.
Suvalgytas šašlykas ir šaltiena,
Ir orkaitėje skrudinta višta.
 
Tušti šampano buteliai voliojas.
Ir pilna kamščių, šiukšlių ant grindų.
Tik knarkia svečias, visą naktį lojęs,
Bet džiaugsmui jau nelikę pagrindų.
 
Surita viskas. Iki lašo, iki trupinio.
Tuščia kišenė. Sąskaita tuščia.
Bet niekas šia diena nepasirūpino.
Rūsti tikrovė atšliaužė nakčia.
 
Infliacija. Korona. Baisios kainos.
Ir ratas artimų siaurėja vis greičiau.
Tai ar į gerą šis pasaulis mainos ?
Tu nematai ? O aš jau pamačiau.
 
Kol šventė lyg narkotikas svaigino,
Atrodė, kasdienybė neužklups.
Bet išsiblaivius po išgerto vyno,
Skaudės. Nes kailį mums gyviems nulups.
 
DAINUOJA  AISTĖ, RŪTA, VAIDA
 
Dainuoja Aistė, Rūta, Vaida.
Ir džiaugsmas širdį taip suspaudžia,
Kad jų klausyt likimas leidžia,
Pajausti lyros stygą graudžią.
 
Kuri širdies gelmėj vėl skamba,
Ir laimės pasaką mums kuria.
Nebūkime bejausmiai, rambūs,
Kai šitiek aukso balsas turi.
 
Dainuoja Aistė, Rūta, Vaida.
Ir muzika į širdį liejas.
Jauti kaip rūkas išsisklaido.
Vien džiaugsmas, pyktį nugalėjęs.
 
VISKAS DYLA
 
Dyla mėnuo ir monetos. Viskas dyla.
Net prasmėj kasdien mažiau prasmės.
Pradedam įsiklausyt į tylą,
Nebesvarbūs įrašai kilmės.
 
Laiko upė keičia savo vagą.
Ir išdžiūsta intakai smėly.
Žemės įsčiose pasaulis dega.
Gimstam regintys, o mirštame akli.
 
Neįstengiame sugrįžti pasiklydę
Į namus. Jie amžiams prarasti.
Ne ieškojimas, o klaidžiojimas lydi.
Nes vilties netenkam per anksti.
 
Praeities šviesa tamsa pavirsta.
O miražas ateities - klaikus.
Biblinis žvėris atvėręs irštvą,
Ten jo dukterys - surijančios vaikus.
 
PAUKŠČIŲ ŠNEKOS
 
Rudeninės medžių šakos
Ornamentais susipynę.
O slaptingos paukščių šnekos
Vėl mums mįslę bus užminę.
 
Ką jie kalba ? Ką jie sako ?
Kaip jų išminti įspėti ?
Argi niekam dar neteko
Ir su jais pasikalbėti ?
 
Daug daugiau nei žmonės žino.
Juk ir mums tai buvo duota.
Atėmė. Bet negrąžino.
Pakvietė ne mus į puotą.
 
Tuos tik, kur po dangų skraido.
Iš aukštai į žemę žvelgia.
Tik žmogus po purvą braido.
 Jie - palesę. Mes - pavalgę.
 
Atgal