Poezija

12.28. METŲ SERENADA

ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS

Alsuoja jau žemė, pabudusi

Po ilgo, gilaus žiemos miego...

Atnešusi džiaugsmą ir liūdesį,

Ji velkasi žalią sermėgą.

Suknelę vilkėdama nuotakos,

Tris mėnesius laukė jaunikio...

Jis, šelmis, valiūkiškos nuotaikos

Pas ją pavėlavęs atvyko.

Jauniklis - vilioklis pavasaris-

Į senstančią žiemą nežiūri...

O ji, apsipylusi ašarom,

Jį myli ir dar vilčių turi...

Priskynęs žibuoklių pašlaitėje

Ir tiltus ledinius išardęs,

Tas šelmis žieduotoje valtyje

Į vasaros širdį jau žvelgia.

O vasara-fėja išdykėlė-

Išrėžė pavasariui tiesiai:

"Esi tu-jauniklis nevykėlis-

Ir aš už tavęs netekėsiu!"

Geriau ištekėsiu už rudenio:

Jis- jaunas, žavus ir turtingas.

Papuoš mane auksu ir rubinu,

Bus santuoka mūsų laiminga.

Ruduo, lapų patalą klodamas

Ir vengdamas vasaros siekių,

Su kraičio skrynia ir su godomis

Prie žiemiškų vartų nubėgo.

Išvydęs žiemos putlią taliją,

Nevesti jos- greitai sumąstė.

Gal jiems kokiam metų kampelyje

Pavyks savi mylimus rasti?

Atgal

Poezija

12.28. METŲ SERENADA

Reklama