VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

01.16. NET JEIGU

Kęstutis Trečiakauskas

 
Net jeigu esame beviltiški kvailiai,
Bent jau pasauliui to nedemonstruokim.
Nes tautą galime įžeisti per giliai.
Gal imkim ir geriau išsikastruokim.
 
Negims kvailiai, nes nebebus vaikų.
Bet tuo keliu ir taip jau žengiam spėriai.
Mes daug ką stengiamės daryti ne laiku,
Kvailų idėjų maišą nusitvėrę.
 
Į gera toks uolumas neišeis.
Protingas viską sveria ir matuoja.
O mes gyvenam vis ne šiais laikais.
Ir šaudyt mokame tik sau į koją.
 
PENKIALAPIAI SUŽYDĖS ŽYDRAI
 
Kartais su savim pasikalbu, pasitariu.
Noriu išsiaiškint, kas teisus.
Ne, visų kitų tikrai neįtariu.
Nors dažniausiai įtariu visus.
 
Jie dažnai tikrai neadekvatūs.
Iš konteksto iškrenta keistai.
Melui suvyniot pritrūksta vatos.
Betgi niekas nebara už tai.
 
Siurbia pelkė mus ir siurbs toliau kaip siurbus.
Niekas mūsų gelbėt neskubės.
Bus pamokslas orbi, tik be urbis.
Netgi vėliavos languos nebekabės.
 
Plaikstys vėjas skudurėlių šilką.
Penkialapiai sužydės žydrai.
Mes, pajaco rūbą užsivilkę,
Rėksim - Dieve, Dieve, kaip gerai !
 
PASKUI MADĄ
 
Saulė nepavargo,
Nepailso vėjas,
Tiktai rūbo margo
Kratosi siuvėjas.
 
Vis kasdien prastesnis
Rūbas svieto margo.
Springsta duonos kąsnis.
Ir žmogus pavargo.
 
Bėgti paskui madą.
Svetimą ir šaltą.
O siuvėjas žada
Dar labiau įvelti.
 
Į naujovių klastą.
Juodą. Arba rudą.
Paukšti, ką teks lesti,
Kai atims net grūdą.
 
VISA KITA ATSIRAS
 
Neieškok gražaus, turtingo.
Tik protingo. Tik protingo.
Visad patikimo. Gero.
Kad išvengtum karo. Karo.
Visa kita atsiras,
Jei širdis saviškį ras.
 
JAU NE KARTĄ
 
Jau ne kartą atidėjau plunksną.
Vis maniau, nebepakils ranka.
Bet kai saulė slėpės į paunksnę,
Ši dvejonė rodės per menka.
 
Vėl mintis nušviesdavo man tamsą.
Paaštrėdavo regėjimas, klausa.
Vėl išgirsdavau kaip kaimo šunys amsi,
Kaip iš žemės traukiasi tamsa.
 
Vėl per baltą pievą sruvo upė,
Sakiniais plukdydama žodžius.
Supratau, kad man vėl skauda, rūpi.
Niekad man ta upė neišdžius.
 
Gal tai vienadienio drugio skrydis.
Nutraukta styga, kuri negros.
Bet kol gyvas, prakeiksmas šis lydi.
Jis ir  atgaivins,  ir sudoros.
 
DIEVE, AR NESKAUDA ?
 
Nuogas ne karalius.
Mes - pliki, basi.
Kas tu, po paraliais ?
 Kas tu pats esi ?
 
Kur tėvynė žengia ?
Kur jos ateitis ?
Ar dar jos padangę
Ir vaikai matys ?
 
Ar svetur išklydę
Svetimiems tarnaus ?
Su skausmu išlydim.
Ką jie, ką ten gaus ?
 
Parsiduos mamonai 
Ir pamirš savus ?
Neužteko duonai ?..
Išdavėm savus ?..
 
Dieve, ar neskauda ?
Grįžkim Lietuvon.
Gal pamirškim raudą.
Stokime kovon.
 
Ginkim kas dar liko.
Ji tik čia gyva.
Žemė katalikų.
Mūsų Lietuva.
 
DEGUTO ŠAUKŠTAS
 
Užteršt medaus statinę
Užteks deguto šaukšto,
Bet smegenys sutinę,
Ir žiūrim - tik iš aukšto.
 
Todėl taip viską teršiam.
Neliko nieko šventa.
Mums, kaip ir tinka veršiam,
Paliks vien grabo lentą.
 
KAI NIEKO NEŽINOSIM
 
Pamiršę Dievą,
Mokslu įtikėjom ?
O žalią pievą
 Nosim išakėjom.
 
Kai pagaliau 
Jau nieko nežinosim,
Mes dar giliau
Tą pievą arsim nosim.
 
IŠ VIENO DEGTUKO
 
Iš vieno degtuko priskaldo vežimą,
O jūs vis dar klausiat, iš kur jie tiek ima ?
Bet ko čia dar klausti. Tik to ir betrūko.
Jie viską priskaldo - iš vieno degtuko.
 
KYŠIO GALIA
 
Jei labai didžiulis kyšis,
Retas nepaimt jo ryšis.
Reiktų neturėti proto
Ar labai bijoti grotų.
Man ne tai atrodė baisiai,
Tad liūdni kvailumo vaisiai.
Aš atsisakiau. O kitas
Paėmė. Jų pastatytas.
Nutarė, kad kvailas šitas,
Tad buvau visai išvytas.
Ir likau kvailys ir plikas.
Kaip tilvikas. Kaip tilvikas.
Laikas vertint tiesą seną.
Tie, kas ima - tie gyvena.
Tas, kas neima, nuskurs.
Ir šiukšlyne atsidurs.
Bus suniekintas juodai.
Moralumas - tai nuodai.
Imkit kyšį ! Griebkit kyšį !
Nes kitaip prarasit ryšį.
Su valdžia. Ir su tauta.
Tam juk laisvė sukurta.
Laisvė ką tik nori gauti.
Vogt, meluoti ir apgauti.
Atgal