Poezija
02.02. Į DARŽĄ SVETIMĄ NEREIKIA LĮSTI
Kęstutis Trečiakauskas
Kasdien po raidę, žodį ar po sakinį.
Gal per metus susidarys knyga.
Pasauli, kam iliuzijomis akini ?
Juk niekuo nepadėsi mums varge.
Patiems reikės kapstytis po mėšlyną.
Kai kas gal grūdą ras. Kai kas - gal ne.
Įgis ne vieną guzą ar mėlynę.
Gyvenimas taip mokė ir mane.
Todėl aš muštas. Šilto šalto matęs.
Nebetikiu loterijų sėkme.
Šalia sėkmės mums duota ir sarmatos.
Bandykim grūdą rast savam kieme.
Tiktai į daržą svetimą nereikia lįsti.
Ir akmenų nemėtykim tenai.
Jeigu ir šiandien tamsta tiktai klysti,
Tai tu gyvenimo nė velnio nežinai.
NORS IR AKIVAIZDU
Net kas akivaizdu, ne visada tikrovė.
Gal šitas įvykis suprasti tai padės.
Bažnyčion kartą kiaulė įsibrovė,
Ir ant altoriaus drybt kaip ant kėdės.
Pradėjo žviegt. Gal tuštintis pradėtų.
Bet maldininkus tai papiktino visus.
Jie ėmė švilpt ir šaukt, kad negirdėtų,
Kaip elgias šitas padaras baisus.
O kiaulė sukriukė: jūs įžeidėt altorių !
Juk mes bažnyčioje ! Juk čia šventa vieta !
Visi laisvi. Ir aš darau ką noriu.
Ar aš pagerbt altoriaus neverta ?
Kiauliaganys taip pat užstojo kiaulę.
Jis žmones išvadino gyvuliais.
Taip niekur nesielgiama pasauly !
Tad kiaulės žeminti, tfu, tfu,- altoriaus jis neleis !
Jei teikėtės ateiti į bažnyčią,
Tai paklausykite, ką kiaulė pakriuksės.
O jūs jai rėkiat, švilpiate jai tyčia.
Koks velnias jums užlipo ant ausies ?
KITAS KALENDORIUS
Kiti jau metai. Kitas kalendorius.
Bet mes tik manom, kad ir mes kiti.
Nors gal net tampame mažiau padorūs,
Tik dar daugiau apkiautę ir keisti.
Juk daug lengviau save apgaudinėti.
Ir girtis nepelnytais nuopelnais smagu.
Visi - išgarsinti, ir niekur negirdėti.
Visi, šokdinami - vien rykštėm, botagu.
Ir vėl klaidas ir nuodėmes kartojam.
Prisiekinėdami, kad viskas taps skaidru.
Bet tai tik birzgalas. Tik dar labiau putojantis.
Kaip pernai viskas vėl. Nepadoru.
IEŠKOJAU VELTUI
Tiek metų veltui aš atsakymo ieškojau.
Net jau ko klausiau, šiandien pamiršau.
Visai nusiplūkiau, nusivariau nuo kojų.
Tad vėl beprasmį laišką parašiau.
Bet kur jį siųst, į galvą net nešauna.
Vis tiek protingai man neatsakys.
Užsiundys dar pagedėlių kariauną.
Arba tiesiog prispjaudys į akis.
Geriau atsakymą aš pats sau sugalvosiu.
Jei tiktai klausimą įstengsiu prisimint.
Bet protingiausia būtų nekovoti.
Kad niekad nereikėtų nusimint.
KARALIAUS ASILAS
Kodėl taip požiūris į arklį suprastėjo ?
Kad leidžias jodomas ir kinkomas visų ?
Gal žirgo rango jam suteikti nevertėjo,
Nes jis ne asilas, neturi jo ausų.
Tiktai ant asilo net pats karalius joja.
Nes asilas - protingas gyvulys.
Jis ne arklys. Atsargiai stato koją.
Ant nugaros jo pats brangiausias nešulys.
Karalius ! Pats karalius teikias joti.
Ir džiūgauja jį pasitinkanti minia.
Ne žirgo ! Reikia asilo bijoti.
Įtikino save jis gerbti ir mane.
Karalius nulipa. O asilas juk lieka.
Dabar jis daug kam viešpatį atstos.
Visi manys, kad jam karalius liepia.
Tad kaip karaliaus asilo žodžius kartos.
Ir būt norės į asilą panašūs.
Visi. Nes trokš karališkos garbės.
Nors ir žinos - ne asilas jį neša.
Bet jau tikės. Ir niekas neburbės.
Atgal
.jpg)
