Poezija
2022.05.14.NE LANGE ŠI ŠVIESA
Kęstutis Trečiakauskas
Ne lange ši šviesa. Ne lange.
Ji dar sąmonėj bandė nušvisti.
Bet negimus užgeso staiga.
Užgesino ir ją išdavystė.
Per sunki ši našta. Per sunki.
Nenuplaus mūsų sąžinės amžiai.
Tu ir vėl nusidėt sutinki,
Baltą lapą kaip šiukšlę suglamžęs.
Spindulys jau tamsos nelytės.
Liks žvakidės tik. Tuščios ir juodos.
Nesuprasime savo kaltės.
Nesuprasim, kas vaistas, kas nuodas.
Neprašysim malonės dangaus.
Jau už du pragare atkalėjom.
Net vaikai išrišimo negaus.
Mes tik žmogų savy nugalėjom.
Bet manysim, jog teisūs labai,
Kas meluoja, kas vagia, kas žudo.
Tamsūs mūsų griuvėsių langai,
Aklos akys lyg biblinio Judo.
NE POSMAI RŪPI
Ne posmai rūpi, kai agresorius kariauną,
Pamynęs žmoniškumą, sinčia mirti.
Kai ši įtūžus šventą žemę griauna,
Nuo kraujo ir nuo žudymo apgirtus.
Nejau nei sąžinės, nei gailesčio neliko,
Kad tik mirtis jai malonumą teikia ?
Ar tik griuvėsių kruvinų ir lauko pliko
Žmogėdrų padermei ir jos vedliams tereikia ?
Neapsimeskit kvailesni nei esat
Ir jūs , dangstydamiesi togomis teisuolių.
Šventeivišku tylėjimu ir jūs niekšybę tęsiat.
Ir jūs atsigulat į pašlemėkų guolį.
Ant jūsų sąžinės šios aukos, šitas karas.
Bet gal ji mirus jau ? Kodėl ji nenubunda ?
Kvailai tik žiopčioja ir klausia: kas čia daros ?
Kada išgirs ji žuvusiųjų skundą ?
DIPLOMATIJOS NEĮGALUMAS
Diplomatijos vandentiekis išseko.
Netgi lašas nebeišvarva iš čiaupo.
Ką gi mums gudrus pasaulis sako,
Taip ilgai tylėjęs, užsičiaupęs ?
Vograuja: kalbėti reikia, tartis.
O su kuo, jei kanibalo apetitas
Tiktai auga ir ne pirmas kartas,
Kai pasaulis prie bedugnės pastatytas.
Nuo pasiutligės dar niekas neišgijo.
Negi tiki diplomatijos šamanai,
Kad plepėjimu įveiks ir klastą, ir vergiją ?
Gal geriau jau jie tikėtų manai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
