Poezija
2022.08.03. BE SKĖČIO
Kęstutis Trečiakauskas
Išėjau be skėčio.
O lietus jau laukė.
Kad parbėgt nespėčiau,
Jis įnirtęs pliaupė.
Pylė kaip iš kibiro.
Permerkė lig siūlo.
Bet auksinio vidurio
Niekas nepasiūlo.
Ar paimti skėtį,
Kai dangus toks mėlynas ?
Kas galės įspėti,
Kad jau liūtys sėlina?
Ar tampyt tą daiktą,
Skėčiu pavadintą?
Ar tik nusikeikti
Ir padėt į spintą?
KĄ TINKLAI ŽVEJOJA
Socialiniai tinklai ne žuvį gaudo.
Tikslas jų ir užduotis kitokia.
Jie žvejoja tuos, kas griebias šiaudo,
Bet įkliuvę netgi nenutuokia.
Kad pakliuvo į nematomą vergiją,
Tariamą tiesos ir gėrio rojų.
Ir kodėl širdies žaizda negija
Sielai pasigavus hemorojų?
Et, juk komentuoja kas netingi!
Visažiniais ir gudručiais apsimetę.
Kaip atskirt, kurie iš jų protingi?
Ar visai gyvenimo nematę?
RUDENS NUOJAUTA
Jau vėjo gūsiai pyksta, ima šiauštis.
Padangių veidas niaukias ir tamsėja.
Nejaugi vasara padėjo savo šaukštą,
Net nesulaukusi pirmų dienų rugsėjo.
Ir sodas, regis, jau šiek tiek nuliūdęs.
Bet vaisiai gražūs. Medžiai nedažyti.
Tačiau pirma šalna visiems paliudys,
Kad džiaugsmas vasaros toks trumpas ir mažytis.
Jau spėriai einame, artėjame į rudenį-
Ir metų laiko, ir jaunystės savo.
Gal ne visus gyvenimas užgrūdino,
Nes ne visi sava mintim alsavo.
Yra dar laiko. Bus ir bobų vasara.
Dar neskubėkime padėt ir savo šaukštą.
Užteks ir mums, ir gyvulėliams pašaro.
Mokėkime į rūpesčius pažvelgt iš aukšto.
O AŠ VIS LAUKSIU
Skaudu žinot, kad susitikt nelemta.
Kad jau negrįš tie jaukūs vakarai.
Saulėlydžiai liūdniau pradėjo temti.
Savęs vis klausiu, ko nepadarei ?
Švelniausių žodžių pasakyt nespėta.
O to, kas pasakyta - per mažai.
Įsiklausau į žingsnių aidą lėtą.
Bet veltui laukiu. Tu nesugrįžai...
O aš vis laukiu. Negaliu nelaukti.
Kitaip prasmės gyventi nematau.
Ką bedaryčiau, vis skubu paklausti -
O kaip patiktų, ar patiktų tau ?
TIK FYGOS LAPELIS
Vien žiurkės ir pelės
Užplūdo padangę,
O fygos lapelis
Nuogybę vos dengia.
Mes tylim ir spoksom
Patekę į bėdą.
Iš pykčio nesprogsim.
Tegu mus suėda.
Dar spardos moralė
Be rankų, be kojų.
Išdavęs karalių,
Save paaukoju.
Išnyko tikėjimas.
Dievas jau mirė.
Ar to sau linkėjome,
Vyre-ne vyre?
Narkotinės smegenys
Tvarko likimą.
Jau niekas nestebina -
Mirštam negimę.
ISTORIJA NERAŠOMA
Istorija nerašoma.
Užsakymu ji kuriama.
Melų, nuodų įlašina,
Todėl jos ir neturime.
Kas iškovojo laisvę,
Pikčiausias priešas tapo.
Nors ją krauju aplaistė,
Prie sosto nepritapo.
Ir kraują keitė vynas.
O turtas augo, augo ...
Kaip visa tai vadina ?
Gali paklausti draugo.
Kas žuvo už tėvynę?
Ar tie, kur laurus skina ?
Kas skiauterę augina
Ir tiesą nuskandina.
Atgal
.jpg)
