VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

2022.08.16. DIDŽIAUSIAS TURTAS

Kęstutis Trečiakaukas

 
Biblioteka - didžiausias turtas.
Brangiau nei auksas, pinigai.
Joks lobis nebebus sukurtas,
Jei rankoj knygos nelaikai.
 
Daug įstabaus žmogus atrado.
Jis tapo viešpačiu gamtos.
Tačiau be knygos Eldorado
Vien niūrią praeitį kartos.
 
Autodafe jo nesušildys.
Išnyks ir knygos, ir laužai.
Atslinks tik bado naktys ilgos.
Ir visko, visko bus mažai.
 
Jūs vaikui knygą dovanokit.
O ne saldainių. Ne žaislus.
Jei mylit, vaiko neapvokit.
Jis proto balsui pats paklus.
 
DIEVŲ NEPAKLAUSEI
 
Tu neparsivedei atgal žmonos, Orfėjau.
Tiktai atsigręžei. Ir viską praradai.
O buvo juk dievai tave įspėję.
Beliko vien tik mitas. Ir vardai.
 
Tas Euridikės ir Orfėjaus mitas.
Pamokantis nesigręžiot ir mus.
Kai griauna sienas Jericho trimitas,
Jis griauna meilę, laimę, likimus.
 
Tačiau dievų protingas patarimas
Tam žmogui išdidžiam vieni juokai.
Jam daug svarbiau jo kaukė arba grimas.
O dar svarbiau - ko jam nepasakai.
 
KITA DAINA
 
Jau tų dainų nebedainuosiu.
Gal ir kiti jų nedainuos.
Kita daina aš dalinuosi,
Išmetęs žodį iš dainos.
 
Jos ir melodija kitokia.
Atodūsių ji kupina.
Bet niekas gal nė nenutuokia,
Kad tai tik skundas. Ne daina.
 
SUŠILDYK MANO ŠIRDĮ
 
Sušildyk mano širdį.
Sudiržusią. Ledinę.
Tegul jos tvinksnį girdi.
Ir vėl širdim vadina.
 
Ne akmeniu. Ne akmeniu.
Kad vėl mylėt galėtų.
Kad ji prie tų, kur atmena,
Vėl prisiglaust galėtų.
 
Kad vėl gyva spurdėtų.
Kad dieną naktį plaktų.
Kad bluosto nesudėtų.
Ir meilės jai pakaktų.
 
KUR TU, MANO MEILE?
 
Kur tu, man sužadinusi meilę?
Pirmą meilę. Vaikišką ir tyrą.
Klausčiau, sužinočiau gal. Bet gaila...
Jau visi visi seniai išmirę.
 
O kiti, kur mūsų nepažino,
Tik pagūžčioja pečiais. Net negirdėję...
Niekas nieko. Nieko nebežino.
Gal paklausti kapinių vedėjo ?
 
Ko jo klaust? Juk pavardė kitokia.
Susitikę gal praeitume pro šalį...
Net draugai jau nieko nenutuokia.
Nesustoja, nes pažint negali.
 
Taip ir vaikštome. Visai susvetimėję.
Nepažįstami, nors kažkada mylėti.
Ir praradę daug. Ir daug laimėję.
Ačiū Dievui, nors gyvi. Nenugalėti.
 
SAPNŲ PASAULIS
 
Ne vien tik mus nakčia sapnai aplanko.
Sapnuoja žvėrys, paukščiai, vabalai.
Juose gyvename tik valandėlę menką.
Nubudę atsidustame giliai.
 
Kokiam pasauly paviešėt mums teko?
Ar buvusiam? Ar kur dar ateity?
Bet sapnas blėsta. Ryto saulė teka.
Kas baigėsi? Ar sapnas? Ar naktis?
 
Atsakymo gal niekada nerasim.
Gal niekad neįminsim paslapties.
Gal tik šiame pasauly esam drąsūs.
O kitas gal tik sapnuose nakties.
 
Jei du gyvenimus gyvename, kuris jų tikras ?
Tas, slegiamas sunkių dienos darbų?
Ar susapnuotas tik, kai gulime nevikrūs,
Nejausdami nei laiko, nei ribų?
 
NETURIU ŽIRGELIO
 
Neturiu žirgelio.
Kaip karužėn josiu?
Neturiu mergelės,
Ką gi aš vaduosiu.
 
Atėjūnai viską
Užgrobė, užgožė.
Ne kardeliai tviska,
Žydi jau ne rožė.
 
Tai lapoja vargas.
Ir namų nelikę...
Sakalėlis margas
Užu marių klykia.
 
Ar tekės dar saulė
Virš kvapnių šiloju?
Ar tiktai apgaulė
Lauks darbščių artojų?
 
Bėga, skuba kelias.
Tiktai kur jis skuba?
Ar į mišką žalią?
Ar į tuščią ūbą?
Atgal