Poezija
2022.08.31. ŽODYNAS IŠ TRIJŲ RAIDŽIŲ...
Kęstutis Trečiakauskas
Vis giriasi - atnešę mums kultūrą!
Ką vograuja? Ne melo aš geidžiu.
Jie patys nė krislelio jos neturi.
Žodynas visas - iš trijų raidžių.
Bet kiek pasaulio jau apdergti spėjo!
Kiek po kanopom jų, po uodega!
Kaip priešai jie, kaip valkatos atėjo.
Ir šliaužia vėl, dar vis ne pabaiga...
Patiklūs Vakarai ilgai žiopsojo,
Kaip skerdžiami net kūdikiai maži...
Kol akiniai krauju neaprasojo,
Ir patys būtų sunaikinti. Dievaži.
Kodėl gamta šį monstrą sukonstravo?
Kuo nusikalto padermė žmonių?
Nukvakę prisitaikėliai net šaukė "bravo",
Užuot pasiuntę žvėrį po velnių.
Per brangiai šiandien mokame. Per brangiai.
Už patiklumą mokam mirtimi.
Ką reiškia šitos sąskaitos ir rangai,
Jei vėlei žūsta žmonės artimi.
TA NUOTRAUKA SENA...
Fotografija "Rafael". Kaunas, Laisvės al. 17. 1927 m.
Kairėj Viktorija. Iš dešinės -Ona.
Bet užrašas senoviškas. Klaidina.
Daugiau nei šimtmetis. Ta nuotrauka sena...
Mane ji ligi ašarų graudina.
Ta dešinėj, tokia brangi- Ona.
Bet ji Viktorijos likimo nežinojo...
Ji buvo mūsų keturių mama..
Ir jai lemtis tik vargą dovanojo.
O kur Viktorija? - ji klausdavo dažnai.
Ar ji gyva dar ? Ji juk buvo žydė...
Skaudu. Ir tu juk šito nežinai.
Kur kapas tas, kur akmenėliai žydi?
Tos amžiaus gėdos niekas nenuplaus.
Meluos, kad jie su tuo net nesusiję.
O šūkis tas iš kur, ar kas paklaus?
Tas šūkios: "Bej žydov, spasai Rassiju!"?
NEBŪK JUOKDARYS
Nebarškink į langą.
Nebelsk į duris.
Tu nuolat apspangęs.
Nebūk juokdarys.
Vis ieškai, ko tu
Nepametęs esi.
Ar tau ne koktu?
Ar nežviegia ausy?
Jau spėjai pasent,
O namų neturi...
Nemoki gyvent.
Tik geri ir geri.
O kaltini tamsta
Kitus.Tik kitus.
Kai protas aptemsta,
Šmeiži nekaltus.
Negaili jie pliko.
Ir jau negailės.
Net šito neliko-
Riestainio skylės.
NEUŽVERSTAS LAPAS
Vis nedrįstu užversti knygos lapo.
Nors jį beveik išmokau mintinai.
Jaučiu, kad jis kažką svarbaus dar slepia.
Bet kaip įspėt jo kodą, nežinai.
Mąstau. Galvoju. Šiaip ir taip galvoju.
Ir sąmonė nušvinta pagaliau.
Juk mes pamirštame mums gresiantį pavojų,
Todėl nežinom, ką daryt toliau.
Nors sako: atsarga gėdos nedaro.
Bet mes gėdingai vengiam atsargų...
Tik postringaujam, kol sulaukiam karo.
O karui lieka jau nedaug jėgų.
Skaitykim vėl tą svarbų knygos lapą,
Kurį parašė dar tėvų tėvai.
Jisai ne vieną paslaptį mums slepia.
Bet kai skaityt mus mokė, kur buvai?
KARTOK
Jei tris kartus pasakius neišgirdo,
Kartok. Dar šimtą kartų. Kol supras.
Kad įsidėtų ir į galvą, ir į širdį.
Bet jei dar savo kelio nesuras,
Nebekartok. Tik laiką iššvaistysi.
Nenorinčiam jau niekas nepadės.
Nors kažin kiek kartosi ir sakysi,
Nebeišgelbėsi. Jis nieko negirdės.
Atgal
.jpg)
