VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

2022.09.22. VĖL GĄSDINA

Kęstutis Trečiakauskas

 
Vėl gąsdina. Karu, šalčiu. Ir kainom.
Bet mes jau tai patyrę. Su kaupu.
Todėl nestoviniuojame, o einam.
Kas bijo, tegu slepias. Po lapu.
 
Nesidangstysim. Figom. Varnalėšom.
Ir priešas išmaldom nesuvilios.
Mes išgyvensime. Savom. Kukliausiom lėšom.
Bet niekada negrįšim atgalios!
 
Tegul nesitiki išdavę ir apvogę,
Kad mus palauš, sutryps ir sunaikins.
Jie atsakyt turės už visą blogį.
Joks milijonas jų nebeapgins.
 
LEGENDA APIE VILKĄ
 
Graudžiai stūgauja vienišas vilkas.
Išžudytas jo brolių būrys.
Prie sodybos nakčia atsivilkęs,
Ar pagalbos prašyti išdrįs?
 
Sužeistam jėgos senka ir mąžta.
Varva kraujo lašai iš žaizdos.
Gal numes čia jisai sunkią naštą,
Paryčiais, kai gaidys sugiedos.
 
Temstant sąmonei regi, kaip durys
Atsidaro. Žibinto šviesa...
Jaučia - senis prieina, apžiūri.
Tvarsto žaizdą. Nejau tai tiesa?
 
Ir ant rankų paėmęs kaip vaiką, 
Neša. Guldo. Užkloja skara...
Nežinia, kiek jau nuplaukė laiko.
Bet ateis ir minutė gera.
 
Kai pasveikęs ir akį pramerkęs,
Vilkas žmogų šalia pamatys...
Glosto vilką iš laimės. Ir verkia.
Nesikelk. Pamiegok. Dar naktis...
 
Nuo to laiko abu jie gyvena.
Kaip du žmonės. O gal - kaip vilkai.
Ir abu lyg jauni. Nors pasenę.
Jie gamtos motinėlės vaikai.
 
VISKAS MUMS DUOTA
 
Laikas kvatoti. Laikas raudoti.
Viskas mums, viskas duota.
Viena ir kita - seniai parduota.
Tik vis dar neapraudota.
 
Net nepradėta. O gal nespėta?
Raudojimas dar kvatojimas.
Šeimos panašios į šventą pietą.
Tik netekties kartojimas.
 
Užmirštos visos pasaulio negandos.
Vis naujos ir senos glemžiasi.
Dulkėm užšluoja nematomos raganos
Kiekvieną jų skausmo skambesį.
 
Sluoksnį po sluoksnio krauna ir krauna
Liūdesį neišgyventą.
Plūsta lyg vandenys priešų kariauna.
Ir viskas sudūžta į krantą.
 
NAUJA LIGA
 
Sunegalavo valdiškos struktūros.
Bet diagnozės nenustato daktarai.
Mat nieko žmogiško tie organai neturi.
O iškamšos atrodo varganai.
 
Tiek metų išdidžiai aukštai stovėję,
Staiga nukaro ligi apačios.
O kagėbėtojai, tik orą šniukštinėję,
Paskelbė:pučia iš šalies svečios.
 
Dar išmatų, šlapimo paragavo.
(Taip reikalauja jų instrukcija slapta).
Jau mokslu pagrįstą atsakymą jie gavo -
Nauja bacilos forma atrasta!
 
Jinai iš tų, kur "per mažai sušaudė".
Ko nenužudė tremtys ir holodomorai...
Ir nutarė, kad "reikia gelbėt liaudį",
Kol dar visai jai nepraėjo norai.
 
Gyvent po geležine uždanga gulagų.
Ir badmiriauti su kolchozų baudžiava.
Ne tik valdžia. Imperija suklego:
Už "jų pasaulį" prasidės kova.
 
Arši. Negailestinga. Ligi paskutinio.
Jos nevadins karu nei revoliucija.
Galingas balsas iš beždžiongalvių krūtinės
Suriko: mes už Laisvės prostituciją!
 
VISI SULYGO
 
Garbė bepročiams! Garbė!
Visi jie dėl to sulygo.
Aukščiausio lygio duobė.
Ir kalnas - žemiausio lygio.
 
Bet nuolat, nuolat kartos:
Mes laimim! Mes nugalėjom!
Nelaimės sau užkartos.
Šalies, paverstos į kalėjimą.
 
Iš tikro - jos negailės.
Jie niekad jos negailėjo.
Tad visad joje kalės.
Nes jie save nugalėjo.
 
Dėl šito teisūs vadai,
Skerdyklon varantys bandą.
"Žudyk! Žudyk kaip žudei!"
Vienintelė jų komanda.
 
 
Atgal