Poezija
2022.10.28. KAS AINIAMS LIKS ?
Kęstutis Trečiakauskas
Ne lyrika dabar svarbu. Ne juokas.
Mes vis dar įkaitai. Savų.Ir svetimų.
Ir bausti, ir mylėti dar ankstoka.
Dar laukti vakaro ir ryto neramu.
Kol karo šmėkla temdo giedrą dangų,
Kol tiktai riejamės - ne pažanga laimės.
Tik priešai batais mums per širdį žengia.
O mes akli. Nematome esmės.
Ko vertas tuščias ginčas! Apie nieką!
Juk laikas ir nelauks, ir nesustos.
Vien tiktai drumzlės. Išėdos mums lieka.
Ir pavadinimas teorijos prastos.
Kodėl jau Sąjūdžio širdy nėra nė lašo?
Kodėl negirdime - nei proto, nei širdies?
Už mus kiti istoriją mums rašo.
Kas ainiams liks? Ar jie tiktai gedės?
KAI ŽMOGUS TARP ŽMONIŲ...
Jau apnuodyti baigia netikrumo nuodai.
Dieve, Dieve, kada sugrąžinsi mums protą...
Vien tik mobingas,ginčai,procesai, gandai...
Tik pamėklė su toga - luoša ir kuprota.
Nežiūrėk! Neklausyk! Tik apšmeiš ir apgaus.
Griaus tikėjimą, viltį ir sąžinę.
Kai žmogus tarp žmonių nesuranda žmogaus,
Ką laimės su velniais susilažinę...
Nekaltų vis daugiau. Vis daugiau - tarp aukų.
Tiktai budelių rankos vis baltos...
Skauda. Gelia. Vien žūtys. Sunku.
Bet verdiktas - kiekvienas jau kaltas.
.jpg)
(1).png)
