Poezija
2023.04.02. VIENA ŠAKA
Kęstutis Trečiakauskas
Ant tos pačios šakos, tačiau kapojasi.
Ar nenutuokia? Ta pati šaka!
Bet išmintis ne galvoje, o kojose.
O apačioj jau tykoja meška.
Visi mes ant vienos šakos sutūpę.
Ant tos pačios. Lietuviškos. Kol kas...
Kodėl ją pjauname? Kodėl ja nesirūpinam?
Sustokime! Patraukime rankas!
MINTYS
Mintys būna plokščios.
Apskritos. Apvalios.
Jeigu krečia pokštą,
Tai ateina žalios.
Kartais ir bespalvės.
Ar labai kampuotos.
Jeigu trinksi salvės -
Kanibalų puotos.
Bet jei jos besparnės,
Net atšliaužt negali,
Maklinės kaip varnos,
Krankdamos pro šalį.
O kai jos išnyksta,
Žodis pasimiršta.
Net diena pernykštė
Su jomis numiršta.
NELEISKIM ABEJONEI SUKEROTI
Net jeigu lūkesčiai prasmės netenka,
Neleiskim abejonei sukeroti.
Tik spindulėlio vėl atgimt pakanka,
Išnyks kaip dūmas gaivalai gauruoti.
Iš protėvių kapų, iš pelenų atgimkim.
Garsinkime tėvynės šventą vardą.
Ir tvirtą jauną ąžuolyną išauginkim.
Kad tęstų kilnų,mūsų šventą darbą.
KAI NUŽYDĖJO DIENOS
Kai nužydėjo mano dienos,
Prabėgo vasara, ruduo.
Žiema atėjo. Vėl aš vienas.
Užšalo šuliny vanduo.
Toks ilgas vakaras, toks ilgas.
Ir toks tamsus tamsus dangus.
Širdies jau niekas nesušildo.
Tik sniegas. Sniegas virš langų.
MYLĖKIT
Mylėkit artimus kiek jėgos leidžia.
Labiau už tai, kas jums labai brangu.
Išmeskit mintį svetimą ir klaidžią.
Kol sielos dar be netekties randų.
Kol galit išklausyt ir žodį tarti.
Laimingi esate. Kol esate kartu.
Gyvenime vien tik mylėti verta.
Kasdien kartoti - tiktai aš ir tu.
Atgal
.jpg)
