Poezija
2023.04.18. ŽEMĖS GRUMSTAS
ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS
Purų žemės grumstą paimu ant delno -
Mažą trupinėlį tėviškės laukų.
Jo prisilietimą - jaudinantį, švelnų, -
Pajuntu ir daros širdyje jauku.
Aš lėtai pauostau žemės grumstą juodą,
Ir jis man pakvimpa žydinčiais laukais,
Sprogstančiais žilvičiais prie gimtinės sodo
Ir į ryto saulę kylančiais daigais.
Vėl regiu žiemkenčių garbanas geltonas,
Ošiančias su vėju odes nemarias.
Burnoje pajusiu skalsios duonos skonį
Prie kasdienio stalo, grįžus vakare.
O pro metų klodus, pro audringą lemtį
Vėl motulės balsą kaip tupmet girdžiu:
"Kasdieninės duonos, Dieve duok mums šiandien!" -
Tariamus prieš kryžių tuos šventus žodžius.
Nusilenksim duonai tarsi savo motinai.
Buvo ji per amžius ir paliks šventa...
Žemė - motinėlė... O kiek daug pasotina
Begalę gyvybių nuostabi gamta!
ATSINEŠIAU IŠ MOTINOS
Iš motinos įsčių atsinešiau
Širdies siautulingą plakimą,
Pripildytą gėrio nektaro,
Saulėtekių kerinčio žaismo,
Tikėjimo taurę, pripiltą
Neblėstančios laimės siekimo,
Troškimų vainiką, nupintą
Iš norų verpeto ir geismo.
Iš motinos lūpų atsinešiau
Aš skambesį gimtojo žodžio,
Lopšinės melodiją švelnią
Prie spurdančio kūdikio lopšio.
Atsinešiau židinio ugnį,
Kur žiebėsi meilė ir godos,
Kur veržiasi gėrio šaltinis,
Kai skubam po darbo ištroškę.
Iš motinos rankų atsinešiau
Saldžiarūgštės duonos riekelę,
Prisodrintą liepų medaus
Ir kmynų gaivinančio dvelksmo.
Taryt sakramentą nešu
Ir valgau po mažą kąsnelį,
Kada sunkiame kelyje
Pavargstu ir išalkstu.
.jpg)
(1).png)
