VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

04 07. Gadinam svorį

Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis

Skraidžioja žaibai

naktimis virš akmenų,

švysčioja žiedais.

Juk kitaip tenai alkis

sniegas raudina trasas.

***

Jautriausiai Kristų

pasmerktas kryžius rėmė

krintant į dangų.

Girdėjos ugnies giesmės.

Nebuvo žingsnių baigtin.

***

Ar reikia atspėt,

koks tavo veidas būtų

tarp šešių lentų,

ugnies rasom sukaltų

paryčiais paskutiniais.

***

Iš žemės traukiu

visų šventųjų dulkes,

krosnyse mirusių.

Kas mus išgelbės danguj,

kai tik dulkėm pabusim?

***

Dienos tebegriūva,

ir tu nakčia – greitkeliai.

Uolienos keičias,

lūžom. Žodžius laikrodis

prisuka tiksliai ikruos.

***

Paviršiaus juokas

atsainiai žvelgia per miglą.

Nugarą veržia,

gyvastis blaškos venom.

Drožinėjam sniegynus.

***

Tik laiko grožis

mezgasi vis iš naujo.

Tikrovės fonas -

reginys iš tamsumos

ekrane nuolat skleidžias.

***

Guldome naktį

požemiuos, amen tariam.

Nuoga atmintis,

deda tašką galinį -

tvyros pilkos ūkanos.

***

Panirau knygon.

Šalia –plaustas sūpuoja

lūpų atmintį.

Akys dega - šaudysiu

suodžius. Kitaip nearsiu.

***

Nublanko dangus.

Plečiasi baimės erdvė.

Radijas – būstas

žodžių svoriui permestam

per plinkančią visatą.

***

Uoslė nuogiausia

tvariai regi tyčiukas

stiklines duobes.

Štai ta duonytė – pramoga

įžengti akiduobėms.

***

Dužo prieglobstis.

Sugrįžta tvanas sapnus

pripūsti galių.

Įsčios siaubingai tiksi.

Vyzdžių troškimas lydos.

***

O kam gi akys

olos meistrui blaškantis

po konteinerius

užuteky? Po ledu

galbūt lygtis gliaudysim.

Žymė žydriausia

nokina širdį žodžių

ledinių. Kartais

kieno nors virpesius

tiksliai užrašyt užspeis.

***

Laikinas ruduo –

lūpos neslepia dugno.

Ūkanų sapnuos

rastas pasaulis tuščias.

Atstumai kalba aukščiau.

***

Paskambink sniegui.

Varnų paliaubomis

tykus tvenkinys tiki.

Širdies skrydžiai menki,

lizdai tuštumą gliaudo.

***

Dar žuvo kitaip.

Rudens statulos lapus

iškėlė balsais

aukštybių atvertint. Luktelk.

Eglutės lizdą bučiuok.

***

Ekstazė graužia

kultūrą, neatlėgsta

lyg koksai rėmuo.

Skurdo palatoj mirsiu,

o norėčiau namuose.

***

Atminties drugys,

laiptai –tuštumos žiedai.

Žuvies giesmyne

rytas ant ikrų čiulba

pamiršęs kietą skrydį.

***

Šviesa ilgesnė

už dangaus gylį skliautuos,

mirštančiuos regoj.

Pakilk į suktybes

valdyti dangaus rinkų.

***

Pašvaistės lipnios

laukia krioklio žaliavos -

erdviniai ikrai.

Tiksliai susumuot laiko

išlaidoms lagaminą parink.

***

Paspalvintas aušra

ledynų grožis valdys

nuostabius garsus

krioklio gerklėj slopstant

purslams gūsingai krintam.

***

Erelio tikslas –

skrydis viršum požiūrio

į nieką. Žydra.

Vienodi dydžiai buvom

jaunystėms, prigulę.

***

Suteikei pradžią,

nustelbei norus, sukai

girnomis karštį.

Už tavo lūpas mokėt

trumpais skrydžiais tenka.

***

Imi paklusti

praeities atošvaistėm.

Tamsos sąstingyj –

glūdi beribė mirtis.

Žemė už plutos - bendra.

***

Tavo troškimai

iš sykio imti silpną,

žudyti grėsmę,

žiba aistra apnuoginus

jausmus, širdies troškimą.

Dažniausia barai

smulkinu skrydžius –uodo

pasaulis dugne

jei yra laikas tarsiu

tau kitokius langus.

***

Pabudau –žvynas.

Oro žuvimi raikaus –

uoslė absurdas

kaipgi sustatyt ietis

kruvinas griunvaldietis.

***

Skliautas perrėžtas.

Iš skliauto delną išrėžt

tiek skausmo nešėm

kas liko snaigėj karštis.

Kitaip nevadin savęs.

***

Žvilgsnis perdurtas

savinuos grotas bundant

amžinybėje –

belangė kai sugūra

dangus numiršta saulėj.

***

Žibuoklėm siūsiu –

kalnynus prie debesų

beorės sienos

venas sugrūda vėtron

pavėjų mantras tašau.

***

Kažkam padariau

tyla kraupesnė verias

palaimos pūkai

skelia debesys ledą

svoris netenka savęs.

***

Vėtra nukovė kelią

snaiges susiūsi

varveklis sulaižys dulkę –

pamečiau erdvę

šito delno keliuose.

***

Pasakyk sapnui

vidudienio snaigytės

laka iš gręžto –

kam pažadėtas nebuvimą

juodžiausio skrydžio.

***

Žibučių nebus

pavasaris vėl netoks

užvožtas skliautu.

Laku laiką

laiko gerklė tikriau realybės.

***

Ne tas pats vaizdui

tiek gėlai džiaugsmo parnešk

sujauktas dūžis

išlygint žmoną žodžiuos

uodų tinklas perskrodžiu.

***

Niekuo nesiremt.

Dažų žmonės prigėrę

kaip žvilgtelt vidui

teigiant ramiai atrodei

pritariu sėkmė skuba.

***

Kai tik nuvytom

obuoliai noksta –giliai

molynu plaukti

aukštielnikos akys

susidėlioja spontan.

Beorė klausa

ir erdvė nesutankės.

Tik aš tankintas

o spalvinti paliktas

kartą skliaute atvertas.

***

Skliautinti dulkę.

Minkyti orą rate –

žeberklų tvaikas

paskliaute aš pervertas

jau kartą išretintas.

***

Daugina skliautas

tiesą žvaigždėtoms sieloms.

Išbrauktos aušros

iš mano tuščio rėmo.

Sutemos brauko kėslus.

***

Skiriasi aušra

su žvaigždėtomis sielomis.

Jų tiesą paskleis

saulėta vidudienio

šviesa visame skliaute.

***

Į ką įmerkti

raidę ištrynus žodį.

Meluoja tamsos

sulenktos skliauto kojos.

Niekur nebeina tylos.

***

Kur dėti raides

ištrynus prastą žodį?

Meluoja tamsa –

nereikia byloti

tyla slepia netiesą.

***

Raktas išlaisvins

viso pasaulio gylius.

Pasuktos vėtros

apkabina tylą

pirštais šaknelių yrio.

***

Pritrūko yrių,

stovi plaukimo kryptys.

Apsukti žvilgsniai

apsivynioja burę,

kurioj kvėpuoja tylos.

***

Prarasta kryptis,

nebevaldomas vairas.

Štilio apimtos

nukaro visos burės.

Tyla aplinkui tvyro.

***

Išsuktos aušros.

Temsta skylėse gyliai.

Juodosios žvaigždės

vakuumus berias miglai

į atlapotus rytus.

***

Blausiai skleidžiasi

aušra, nusikračius tamsos.

Juodosios žvaigždės

nugrimzdo į miglotą

slaptingą vakuumą.

***

Iš ko išauga

saulė suriję votys

sukastas skliautas

pasisodinsiu tylą

ant nuvargimo kelių.

***

Saulė nerimsta,

spigina aukštą skliautą.

Pasisodinsiu

vidurvasario tylą

nuvargusią ant kelių.

***

Sukuriu smiltis,

išgręžiu tiesą žingsnių

iš savo vaizdo.

stiklą sukramto tikslas

ašarom plauti linksnį.

Byrančios smiltys

suryja pėdsakus.

Pradingsta tiesos

žingsniai. Suklumpa tikslas

ant sudaužto stiklo šukių.

***

Susuku snaigę

į apvalytą tinklą

sugautas spurda

neišvalytas rytas,

saulėj surasiu kitą.

***

Kas antras skliautas

kuria pašvaisčių plytas

virš mano sunkio

vasaros išvalytos

pjauna iškvėptus suodžius.

***

Žaliausias laikas,

mane sukūręs daigas

lūžimai meldų

ošimą prausia vaiskiai

lyg saulė guostų žaizdą.

***

Žaliausias laikas

manyj sukūrė laužą.

Meldžiasi meldai,

linksi vaiskiam vandeniui.

Saulė blizgina bangas.

***

Naktį atslenka

gūdūs juodų pasaulių

skaudūs šešėliai.

Naktiniai paukščiai

pro uždaras langines žvalgos.

***

Pašertas vartosi.

Juodžiausias žingsnis byra

į siaurą sniegą,

lyg ruožai bertų tylą

į ašaringą žolę.

***

Naktų jauduly

slysta laikas blakstienom.

Sapnų teatre –

dramos ir tragedijos,

širdį gniaužiantis skrydis.

***

Takai supuolė.

Pinas pėdos tinkluose.

Koks gaidys švelnus,

lietaus velniškos dūdos.

Stogai baigėsi pulse.

***

Aš –tik varveklis,

aukštumų šviesa, dukros

kalvėj be žarijų,

kalbantis švelniai kaulais

suodinais, yrančiais vis.

***

Akys be ugnies

Pailsom glostyt vėsą

Šiaurės regata

Debesys nesiskirsto

Švitina bangas sapną.

***

Giminių barnis.

Paukščiai gražiau banguoja –

aušrinam  tolius.

Reikėtų kitaip mylėt.

Kuždesius rikiuok krūty.

***

Bėgu kukuoti

skiemenis žalio lietaus.

Rikiuoju raibai

gūdastis ūkų, žadu

iškelt sparnams raminti.

***

Žemuogės žaibas

šilko akims ne balsas,

ne skiemens mauras,

duobė sueitims laše

smilgos atminties tąnakt.

Atgal