VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

04 13. Pražilęs uostas - pasikartojimai

Algirdas Pilvelis

 

Iš skaičiaus ri­tas

žy­la­nčios lapų pė­dos,

lai­do­ja plunksną

pū­ku su­riš­tos jū­ros,

kren­ta oda sūrumų.

***

Druską išp­lau­na

ko­jos, įmer­kus dū­rius,

sus­kaus­to lauką.

Pe­le­kas pjau­na purslus

sut­raiš­kius vėt­ros gy­lius.

***

Iš­per­tos vėt­ros

ša­kos skaus­min­gai mie­ga

po žaibo lū­žiais,

sud­re­ba lietaus gylis.

Salos išg­raužė rūką.

***

Kuo gau­džia laukas,

gal vyz­džius nu­sba­lins

nie­kie­no pirš­tas.

Neiš­ras­tos struktū­ros

mar­mu­rą piešia jū­ros.

***

Išsp­rogę sie­nos.

Kelią pagydo greitis

pul­sa­vi­muo­se.

Iš­si­ri­timų aukštis,

lukštas pa­lie­ka trynį.

***

Auk­sinėj ve­noj

ada­tos ge­ria plieną.

Su­sem­ti gy­liai

skaičių pas­kel­bia ty­lai.

Akor­das vakarykštis.

***

Iš­ras­tas kraš­tas.

Žie­žir­bai pa­mo­juosiu.

Ištryp­tas karštis

ribą išt­rins iš suo­džių.

Įpyniau žaibo raštą.

***

At­gai­las pils­tau,

van­de­nys kyla suo­džiais

atodū­siuo­se.

Iš­bartas me­lo sko­nis

at­bu­ku­siam šuolyje.

***

Atk­lo­siu dulkę,

erdvės be­lie­ka nuo­gos.

Auš­ro­se skęs­ta,

try­ni­mai vel­ka rojų

į vyz­džio pločio tamsą.

***

Ži­ba­nčios ri­bos.

Aša­ras kraipo sie­nos.

Iš­vil­kus skrydį

nuklojo venas grūdo,

iš­ra­vi skausmą šienas.

***

Per vė­lai žievės

ap­si­ka­bi­na kū­nus!

Nuo­giau­sias gro­bis

nusikan­di­ns šuolį,

su­sip­luk­dys du kie­mus.

***

Už vyz­džio slėp­siu

tik at­pir­kimą liesą,

su­riš­iu vie­las

at­kan­dęs dal­gio gėlą

rū­di­jant die­nai naktį.

***

Sa­ve šie­nau­ju.

Plau­kas pa­lie­ka ve­nas,

šak­ny­se spur­da

neat­pirk­tos tik rievės,

smil­gos pla­tu­mo sie­nos.

***

Iš­kas­tos nak­tys.

Kas at­ra­jo­ja tamsą?

Aušrose spur­da

ug­nys iš­ver­ktos aukščio.

Ran­das pra­randa plieną.

***

Užburiu šviesą

spurdė­ji­mas pa­vie­nis

po skaus­mu akmuo

tra­pios be­lžiasi kielės

gie­do­ji­muo­se srau­tų.

***

Į ką susrū­va

pri­si­lie­timų vyzdžiai?

Iš­ner­tos nak­tys

lai­duo­ja vėl ašarą,

gitaroj vis­kas ži­ba.

***

Ka­s kame žy­la.

Iš­si­va­davęs ėdu

plau­kuotą gylįį

sugrojęs žvy­no aštrį

su­pu­vi­muo­se - blyksniai.

***

At­pa­lai­duo­tas

raš­tas nuo la­po gė­rio.

Užkoduok gylį,

atlupęs lietų skėtis.

Skliautuosiu alkį dugne.

***

Užk­lo­tos vo­tys

skaus­mas paslėp­tas ty­liž

perver­tos nak­tys

virs­ta žegnotom my­liom

suo­džiuo­se mirksi žo­dis.

***

Iš­tar­tas la­pas

po­pie­rius mirks­ta no­ruos

užver­tas gy­lis

su­si­su­pa į sausrą

vo­tim iš­per­tas skaus­mas.

***

Sa­ma­nos marks­tos.

Min­dyt ne­mo­ka gaidys.

Erd­vių karū­nos

bady­mus piešia uoliai

iš­si­kan­ki­nus ty­lai.

***

Už­merk­tos naktys,

tylos van­dens pra­žy­la,

bal­tu­muos rakš­tys

peša ne­tar­tus snukius

sau iš ran­duo­tos kaktos.

***

Ran­das už­merk­tas.

Nak­tys skaus­mus pum­puo­ja,

išt­rin­tos tie­sos.

Sa­vastis su­sibintuos

su­si­ra­kinę oruos.

***

Virš ko­kio lai­ko

trupės pa­sau­lių kū­nai,

su­vers ant lašo

Išil­gos naktys gū­ra

į tra­pu­mus pajū­rių.

***

Sup­lak­tos mig­los

išp­laus pa­sau­lio akį,

miš­kuo­se griū­tys

nu­len­kia snie­go kalną

bal­tu­muos ži­los aušros.

***

Išp­lak­tos au­kšlės

su­sičiaups vyzdžiai - kūlys,

gi­jos vo­ruo­tos

nupū­do ploną jūrą,

kur paša­linės griū­tys.

***

Užg­riu­vus snaigė,

aukš­tu­mos lai­žo bruo­žus

žvaigždės be rėmų

nu­lup­a drobėj veidą,

viršūnes krai­po so­dai.

***

Viršūnės ku­rkia

tra­piau­sias ra­to guo­lis

be­vai­kės uja

iš po odos se­kun­dė

vi­jok­liuos ko­jos markstos.

***

Paau­go plaukas

nu­bu­dintos vėl drobės

su­lipo raukšlės

kaktos ne­praustos vėtrom

brin­ki­na jausmą purslas.

***

Aš­tuo­nios akys

le­dus lai­žys ir suo­džiai

baltumų plau­kas

išraus nak­tis iš vo­ro,

už­lip­džiu­sio kilimą.

***

Iš­sau­gau trūkį,

plau­kai pakrauna orą.

Vėt­ros nukąs­tos

įsuks smil­gyną sluoks­nin.

Velė­nom ap­si­go­bsiu.

***

Iš­sau­gau dietąį

pa­lietęs ribų ve­nas

pum­puo­ju il­tis

skaus­mai išsk­leidė kryp­tis

už juodo vyz­džio rėmas.

***

Ri­bom pa­puoš­iau

li­ki­mas brau­ko dre­nus

nu­sau­sint lašą

iš­mo­kiau dro­bių uoslę

pa­va­sa­rius kibs vėlės.

***

Nedrįs­tu bels­tis

į tuščią vėt­ros slieką

kry­žiuo­jas taš­kas

su neįtar­ta gė­da

brūkšteltas la­puo­s šėlas.

***

Susp­rogs­ta olos

plaukas lipa tik vie­nas

ži­lu­mas uos­tau

vėl pla­tu­muo­s velė­nos

ho­ri­zon­tai mo­juo­ja.

***

Spar­nams įsakiau

raidė miglų putoje

laikas lū­po­se 

atlapas ir suuostas

ka­bins paausiuos guostis.

***

Iš­rau­tas vaiz­das,

su­riš­tos dė­lių gėlės

kaž­kas išp­raus­tas

laša be­vei­dis gė­ris

į sū­ru­mas be­vie­les.

***

Per sū­rios gė­los

at­la­puo­se su­var­va

išt­rykš­ta vėlės

sus­pau­stas de­besė­lis

ku­mščiuo­se slepias smė­lis.

***

Tarp lapų dėmės

dėlę sut­raiš­kė trūkiai

pašerk va­kuu­mais

spur­dančią būtį

leiski muilo burbulus smėliu.

***

Su­puvo vaš­kas,

gėlės iš­bars­tė karštį

ug­ni­nis taš­kas

sprogs­ta pum­pu­ro gė­los

aša­ro­mis pasikliausi.

***

Su­muš­tas oras

mė­ly­nas var­va vaš­kas

išb­rauks iš uolos

kietą skaus­mingą tašką

iš­si­ri­kia­vus vie­loms.

***

Su­tvar­ščiau smėlį,

aukštį tempiu iš plau­ko

sus­kaus­ta naktys

tam­su­muos lie­ka gė­los

vos tik žvaigž­des išgėrus.

Su­siu­vau vėt­ras

trū­kiuo­se tamsos gie­da

perkirptos kūd­ros

rū­kams negieda žaibai

tamsai pa­viešint lemta.

***

Į nieką lašam

akys išt­rin­tos gė­riu

susk­liautuok taš­kąį

sube­rk li­ki­mo sie­nas

tie­sai po nuogu skausmu!

***

Paau­ga stik­las

įtrū­ki­mo pė­dytės

prižiū­riu tit­rus

pa­rašo skaus­mas byra

naktis rau­do­na varva.

 

Į try­nius bė­guį

dvi sau­les kar­pau šįryt

ri­bo­se tik­si

se­kundės vitrus mie­gas

sub­ran­dintas li­ki­mas.

***

Brin­ki­nu brogą

ne­tilps sap­nai po skėčiu!

koduotas alkis

blaks­tie­nas vyz­džiams lipins

Ēa­ža­din­k tą bu­vimą!

***

Po dū­žio alkiu

ran­du ki­limo trūkį

užtver­tos snaigės

atšildė veidą šūkis

raudona upė - šūvis.

***

Rikteli griaus­mas:

sa­vim už­lopiau jausmą

tuštė­jo pirštas

išp­lukdžiau sapno skliautuos

bal­tas likimas dūžta.

***

Pri­pil­dau purslą

tamsumais keisto vaiz­do,

įtrinu dū­žius

var­pas žai­bus susiūbuoja

įskaudintas ir gylis.

***

Pra­ver­tos dulkės

dan­gus užk­lo­tas sie­nom

blaks­tie­noj ra­siu

at­si­mer­ki­mo verksmą

lyg saus­roms būtų gė­da.

***

Išb­ridęs sausrą,

ran­du gi­lumų vėt­ras

fon­tanų min­tys

po aša­ro­mis gie­da

apie olos tra­pumą.

***

Sut­ru­pint vėt­ras

li­ki­mas prašo gė­dos

iš­raus­ti trū­kiai

nup­raus vie­tas pavienes

nu­peš­ti žvilgs­nio gy­liai.

***

Užsem­tas plau­kas

vaiz­dai išb­rauks lėkimą

su­veržtą dantį

iškel­siu tau iš žvyro

dulkės suėdė žvilgsnį.

***

Pra­ver­tos olos

ta­riu gi­lumų šaltį

kuo gi su­ver­tos

tuš­tu­mos brau­kia dalgį

per tiltų pjūvius - alkis.

***

Su­degęs lai­kas

se­kundės pus­to šaltį

skau­tai susme­gę

odos apvalios rausias

po šaknim plaukų kramtos.

***

Ta­ms­umas skro­džiu

žvilgs­niai atšipins dalgį

ga­lan­du miegą

pirš­tai per brangūs siuva

delnus žvaigždės valtyje.

***

Prie ko pri­siū­tos

pa­dan­gių pil­nos val­tys

atritink jū­rą

at­pir­ksiu bangą ša­ltą

kontū­rus lipdyk uoliai.

***

Dre­ban­tys lui­tai

kla­višuo­se liks bal­kiai

išp­rašo vėt­ras

išplaukt dykuma tvaną

vė­juo­tas ban­gas glostau.

***

Ban­goj nutūpęs,

ran­du ke­te­ros pirštą

iš­mest iš lašo

kitų pa­sau­lių pėdas

dangum numestas dūžti.

***

Sukū­riau šaltį

pa­sau­lis lipa sie­na

įmū­ryk žiedą

pum­pu­ras veržias - mėlis

tru­pa rėmuos užbertuos.

***

Sut­ru­pint ti­rščius

iš­mokiau skliau­tą mie­gant

sun­ku­mas pučias,

byrė­ji­mai ištykšta

į raukšlę tirš­tas nagas.

***

Per sunkus miegas

priešaušrių nepakelsiu

ar prašo  rūkas

išmokau užsinerti

pajust likimo vėtras.

***

De­be­siui mirus

dan­gun kilselsiu randą

sus­kaus­ta irklai,

delnuose ky­la ban­gos,

suplėšę ga­rso val­tys.

***

Svajonių žiotys

susėtas jau­kas vir­pa

išbrinkink baimę

odos lai­ku sumintas

pa­rvirsta gry­nas oras.

***

Iškvėp­iau orą,

pa­va­sa­rius priverčiau

nupjau­ti aukštį

ak­so­mas jautriai mirga

iš­re­tintas pli­kumas.

***

Nu­mez­giau grumstą,

už­pus­čiau su­los kvapus,

iš­gėriau siūlus,

neat­pažįs­tu ra­kto

su­smuko vėtrų lūpos.

***

Kam gi sulydžiau

išrautas vėl be­ga­lybės

suneštas alkis?

naktys jautrina vy­rius

išk­rito auš­ra gylyj.

***

Į ką įk­ri­tus

reiks ap­kar­py­ti ir sapną?

nak­tys ir dušas

su­rinks dviejų tuštybes,

sudrebins šaltis sapną.

***

Tuštė­ja lai­kas

sue­rin­tos le­li­jos

žalumus be­ria

van­denį jau be gy­lio

atp­laišo­se gims žaiz­dos.

***

Su­verž­tos tam­sos.

Žvilgsniu bin­tuo­ju žvaigždę

prie sa­vo del­no

sut­irštintą bu­vimą

švel­nu­muos kalsiu randą.

***

Ran­duo­tos olos

ak­me­ny­se tik natos!

išp­luk­džiau purslą

tirštėja pras­mių ban­gos.

Dau­sas už­pyliau ikrais.

Atgal