Poezija
11 12. Prie Baltijos jūros krantų
Birutė Silevičienė
Jūra, žvelgiu nuo tilto į tavo platybes
Ir laukiu stebuklo bangų…
Gal jos parašys man kupiną ilgesio laišką,
Gal žodžius ištars sūnelio vardu?..
Matai tu žvaigždėtąjį dangų,
Žvaigždeles išmaudai bangose gintarų.
Parašykite, bangelės, man laišką,
Kad sušiltų krūtinė nuo jūsų kerų.
Tik laukimo minutės taip ilgos
Už bangas greičiau į krantą skuba.
Tik žodžiai neparašyti purslais byra –
Nauju skausmu užlieja svajas.
Įsisupsiu į jūros baltas putas
Ir lauksiu sugrįžtant bangelės kitos...
Jos tik paprašysiu nunešti mane
Ten, kur maudos žvaigždelė sūnaus.
Jūra, esi dalelė dangaus mėlynės,
Tu viliojančiai žaidi likimais.
Stoviu ant tilto kartu su draugais,
Bet širdyje atminimas gyvas sūnaus...
Jūros dovanos
Šniokščia jūra nerami,
Bangomis į krantą skuba.
O pasveikinus mus išdidi
Į gelmes bangas pasiunčia...
Dovanos smiltelę gelsvą,
Kriaukleles krantinėje pabers...
Tyliai pabučiavus ranką –
Po mūs kojų puteles numes.
Grįžta bangos vėl į gelmę
Jūros kraičių paieškot...
Ką padovanosi, jūra,
Jei neleidi pasitraukt?
Gintarėlį mesteli į krantą,
Paukščio plunksnele nuramini –
Vis skubi skubi į gelmę
Ir iš jos kažką padalini.
Čia žuvėdros nardo drąsios,
Žmonės vaikšto krantine.
Vis žvelgiu, kiek akys beužmato –
Horizonte, jūra, tampi dangumi.
Kuršių Nerijai
Pakrantėje – žvejų nameliai,
Ir jūra ošia išdidi.
Ten tolumoj – neramios marios,
Tinklai išdžiaustyti seni.
Laivų, laivelių kiek krantinėj...
Irklai siūbuoja ant bangų.
Stovėčiau, žvelgdama į jūrą –
Ligi Aušrinės, lig gaidžių.
Aš suprantu nelengvą dalią,
Tą žvejo žvilgsnį į bangas.
Jaučiu jo moters kančią trapią,
Palydint vyrą į marias.
O jūra jūra jūra jūra,
Nebūk klastinga ir žiauri.
Barstyki gintarą į krantą,
Neversk jo ašarom žmonių.
O jūra jūra jūra jūra,
Vilioji žmones į bangas.
Čia suvedi dvi laimingas širdis,
Grožėkis, bet nebausk klastingu likimu.
Kopos
Smėlio kopos akį vilioja,
Jūra, rodos, arti ir graži.
Ji sugrįžti mus kviečia,
Atskubėjus bangų ūžesy.
Gal ji gintarą bers į krantą,
Ir laimingi mes grįšim atgal?
Vėrinėliui kriauklelių pririnkę,
Paklajosim pakrantėje jos.
Ji rami, kad esame trise.
Per bangas ji kažką vis kartos.
O aplinkui žuvėdros klykaus
Ir pritars, atskubėjus bangoms.
Kodėl kvietė jūra sugrįžti,
Kas viliojo per kopas prie jos?
Gal norėjo mūs likimus paglemžti,
O galbūt, kai sunku, pasidžiaugt?
Liko kopose brydės mūsų
Ir paveikslai kopų gelsvų.
Mums negaila laiko praleisto
Prie Baltijos jūros krantų...
Pasakyk, Mamyte
Pasakyk, Mamyte, kas į tavo plaukus
Sidabrą išpylė rudenėlį šaltą?
Ko taip snaigėm žiba mėnesiena naktį,
Ko sapnuose kvieti tėviškėn sugrįžti?
Tai vargai vargeliai, sidabru pavirtę,
Užgulė, vaikeliai, man pečius ir mintį.
Mano širdžiai esat vaistas, meilę
Dovanojat, grįžę į tėvelių gryčią.
Nepamirškit niekad tų kelių kelelių –
Kur mažyčiai braidėt gimtinės takeliu.
Kur sodybas puošė sodai išbalę,
Kur pasakėles seka bočius senas.
Man sidabrą į plaukus vargai išpylė,
Nesėkmės ir praradimai raukšles įrašė.
Todėl šiandien spindi sidabru plaukai,
Kad laimingi auštų jums nauji rytai.
Atgal
.jpg)
