VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

12 03. “Šviesios mėnesienų naktys“

Birutė Silevičienė

Tai Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nario poeto Alfredo Jono Vinciūno eilėraščių rinkinys.

Šį rinkinį gavau iš autoriaus rankų per renginį Jonavoje ir labai džiaugiuosi, kad galiu ją tankiai paskaityti.

Nebuvo lengvas autoriaus Alfredo Jono Vinciūno gyvenimas. Jis rašo: „Gimiau Biržų mieste, Stoties gatvėje prie „Pustauniko“. Čia prabėgo mano  vaikystės metai. 1944 m. baigiau „Aušros“ vidurinės mokyklos pirmą skyrių. Karas ir jo pavojai išblaškė mūsų šeimą. Netekę savo namo ir turto, atsidūrėme kaime pas pažįstamus, kuriems trūko darbo rankų ir basų kojų. Treji pokario metai nuėjo veltui, sekiojant paskui žalmargių pulką. Tik 1948 m. vėl atsisėdau į mokyklos suolą Gaižiūnų pradžios mokykloje. Gyvenome labai sunkiai – be tėvo ir materialinės paramos. Sugrįžus tėvui iš Maskvos lagerių, pasijutome tvirčiau, bet pats gyvenimas buvo labai prastas. „Didžioji kolektyvizacija“ mus atbloškė į Nausėdžių kaimą Vabalninko rajone.  Nuo 14 metų pradėjau dirbti kolūkyje ir kartu mokiausi.  Mokslai sekėsi neblogai, bet  pritrūko laiko juos užbaigti. Tų metų aš labai pasigendu. Tokią dalią skyrė likimas, reikia su tuo susitaikyti. Pareigą Tėvynei atlikau Leningrado karo mokykloje, kur buvome ruošiami tarnybai povandeniniuose laivuose. Dalį tarnybos atlikau Užpoliarės bazėse: Murmanske, Poliame ir kt.

Po tarnybos vedžiau. Turiu dukrą ir du anūkus.

Rašyti pradėjau 1953 metais. Kūryba yra skelbta Biržų krašto literatų knygoje „Posmai virš Širvėnos“, „Biržiečių žodyje“, „Bičiulystėje“.

Valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojams parinkau garbaus poeto eilėraščių iš jo knygos „Šviesios mėnesienų naktys“.

Mamai

Kiek kartų,

mama,

tu ištarsi,

tiek sykių jos širdy pabūsi.

Vilties lobyno

meilės šilumoje,

laimės džiaugsmą

atgaivinsi.

O, mama,

vėl ilgiuos svajonių tavo

ir žodžių

dar nepasakytų man.

Godaus

pasaulio kryžkelėje laukiu

tavo

rankų malonės

švelnios.

Dabar

lauki jo prie vartų

prie tų pačių žalių

beržų,

prie to paties pašvęsto

klevo,

prie laimės kryžkelių

žalių.

Žodžių reikšmė

Žodžiai

kelią kartais nušviečia.

Žodžiai

uždega liepsną širdy.

O kai

džiaugsmas krūtinėje dega,

jau žinai,

kad ne vienas esi.

Kartais

lūpos ne viską pasako

ir jauti,

kad ištartas

tampa

toks mielas, brangus.

Žodžiai,

žodžiai.

Nuo jų mes priklausom.

Laimė

švies ar suduš audroje,

ar paliks skausmą rudenio vėjams,

ar apglėbus

žvaigždes mėnesienoj

mūsų

džiaugsmą papuoš

sidabru.

Jie gynė laisvę Lietuvos

O kur jūs, girios

ąžuolai,

pušų kamienai, tie takai.

Kovoję mūsų partizanai

ir žuvę nelygioj

kovoj.

Neliko miško

milžinų,

laukai užaugę

samanoja,

karjeruos ilgis jų kapai

be paliovos likimui

ploja.

Nutilo brolių, sesių

dainos,

skambėję paupy

nakčia.

Sodybą buvusią kadais

vieniši dar medžiai

mena.

Dedu žiedus aš

chrizantemos,

kad atmintis gyva

dar būtų.

Menu vėl kovą jų garbingą

ir laisvę brangią

Lietuvos.

Ar meni?

Kur Rovėja lankas girdo,

žalias gojus

ant kalvos.

Čia gimtinės mano

stogas

šalia Ūbiškių

brastos.

 

Ten vaikystė mano augo

vasaroj basų

gandrų,

tik jaunystė iškeliavo

bėgiais

tremties traukinių.

 

Ten pražilo laimė mano,

Pasiilgus

tėviškės mielos.

Ten suskilo šviesus

džiaugsmas,

šalty Sibiro klastos.

 

Tik vilties neprarask

Jūsų kelias į rūmus

langais

mėnesienų

ir apaugęs vijokliais,

erškėčių

dygių.

Laimės takas pražilo

Sibiro

šalčio speiguos,

kol širdys

dar

plaka,

eik į ją nesustojus.

Džiaugsmas jūsų pavargęs

ir sukaustytas

laimės.

Akys mėlynos tikis

gal

suras jos tave?

Jūs

sudėjot į viltį

savo posmus gražiausius,

o daina,

kurios laukiat

neskambės – ji

sušalus...

 

Kuri iš jų?

Šviesi naktis,

sidabro

gijos.

Ar laukia jo,

nežino jis.

Aukštai padangėj žėri

žvaigždės,

kuri iš jų?

Paklausk širdies.

Miela,

sakyk, ilgiau netversiu

Be saulės,

meilės spindulių.

Be jos žiedų alyvos laimės

ir pasakos

tavo jausmų.

Tik nekankinkit

širdužės

mano.

Jeigu gali džiaugsmą

sugrąžink.

Juk tu esi mano

likimas.

Buvai ir būsi

jo sparnai.

 

Už slenksčio likimo

Tu kitaip

negu aš supratai

ryto saulės ištroškusią

laimę,

džiaugsmą berželių žalių

ir tako

rasotąją brydę.

Lai tau skamba krūtinėje aidas

ir žvaigždėta

sugrįžta naktis.

Tegu bėga upelis pro šalį

atgaivinęs

šaltus jo krantus.

Gal svajonė

sparnais dar palies

pasiklydusią

bangą audros.

Juk sunku

bus palikti

draugystę

prie likimo taurelės

tuščios.

 

Paguoskim gulbelę

Padėkim

berželiams prie kelio,

prie tako

ir liepų žalių.

Padėkim

jurginams svajoti

prie vartų

daržely rūtų.

Paguoskim

žilvitį prie kranto,

bangelę

skaidrių ežerų.

Paguoskime

gulbę upelio,

prie nendrės

žalių ajerų.

Suraskime

saulę mėnuliui,

žvaigždelėms

vainiką žarų...

Lakštingalai putino

balto

auksinį žiedelį

sparnų.

Atgal