VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

01 04. „Tekėjo Taltupis tenai“

Birutė Silevičienė

Atminčiai nuo Pasvalio lygumų, Pyvesos pakrantės iš Diliauskų kaimo, mūsų Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, Povilas Latvėnas man atsiuntė savo naują kūrybos rinktinę knygą.

Joje apybraižos, eilėraščiai, straipsniai, interviu, gauti laiškai. Knyga pamalonina savo viršeliu: didingu senoliu ąžuolu, žaliuojančia gamta, autoriaus besišypsantis veidas rankose daug gėlių ir užrašytos mintys:

„Kai skrenda mintys,

Galiu plasnoti be sparnų“

Tad ir kviečiu valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojus įsiklausyti į Povilo Latvėno poezijos posmų skambesį.

Užpustytos pėdos

Pėdos

Prabėgo vėjas per kalnus

Kaip laumė su savo skara.

Užpustė pėdas praeivių

Šaltoji sniego pūga.

 

Nuskurę berželiai palaukėj

Vis verkia nuleidę šakas.

Negrįžta praeiviai nuėję,

Jų vargą kas besuras.

 

Mažai kam pareiti pavyko,

Sugrįžti  smėlio šalin...

Kieno atminty jie dar liko,

Pavargę sniego šaly?

 

Budėk prie lango

Budėk prie lango tu parimus,

Kad neateitų svetimi,

Pritemdyk žibalinę lempą,

Kad nematytų pakely.

 

Atėjo broliai sakalėliai

Iš po kelionės tolimos,

Veidai paniurę, prakaituoti,

Nušluostai juos skara mamos.

 

Baisu garsiau ištarti žodį,

Kad neišgirstų pašaly.

Nuvargę kūnai tegu ilsis,

O tu prie lango vėl budi...

 

Tėvas

Užaugo ant žemės šventos,

Gynė tiesą savo tautos,

Bet  užėjo migla svetima,

Teko skirtis su savo tiesa.

 

Lyg sargyba garbės

Tėvą sūnų lydės

Į daboklę nakties,

Kur skausmai vien aidės.

 

Sėdi tėvas niūrus,

Keičias veidas ramus,

Sunkias krauju rasa,

Lūpos žydi tiesa.

 

Girdis smūgiai nakčia, -

Slegia sūnų kančia...

Žiba akys piktai:

- Pasakyk, ką žinai?!

 

- Būk, sūneli, kantrus,

Reik tėvynei aukų!

Tėvas stojas ramus –

Neišduos jo sūnus...

 

Ir tu ėjai

Ir tu ėjai per tamsą,

Ūkanas ir lietų,

Bridai per pelkes,

Pažliugusius laukus,

Bridai, nes instinktas tau sakė:

Jei pabūgsi, teks skirtis

Su tėviškės laukais,

Palikti gimtą sodžių ir dundėti

Į tolį gyvuliniais traukiniais.

Iš ryto po bemiegės nakties

Bailus tas žvilgsnis ieško tako,

Ar grįžti į savus namus,

Gal rasi nekviestus svečius.

Kaimyno vaikas ten nubėgs,

Praeis pro šalį svetimų,

Ir, tik suradęs saugų taką,

Sėkmingai grįši prie namų.

 

Būk tu motina

Būk tu fėja,

Vaidilutė bočių laikų,

Kūrenk negęstančią ugnį

Iš pagonių laikų,

Išsaugok liepsnojančią

Lyg šių dienų.

Įkvėpki drąsą karžygių laikų

Ir perduoki ugnį Tėvynės vardu.

 

Būk tu motina,

Lietuvos vaikų, -

Tesaugo jie laisvę,

Iškovotą krauju.

 

Žvelgė vaikiškos akys

Tylėjo žiemos sukaustyta žemė,

Snaudė po sniegu apkloti laukai,

Kai anksti, rytmečio tyloj,

Pasigirdo šūvių garsai ir keiksmai.

Nebylys vaikučių būrys prie mokyklos

Žvelgė į tolstantį žmogų kaip sapną.

Jis skriejo lyg pūga, lyg elnias miškų,

Dviem šuoliais peršokęs Mažupės krantus.

Vaikai susižvalgė vieni į kitus.

Vienų akys spindėjo iš džiaugsmo,

Kiti pikti panosėj burbėjo,

Bet pirmųjų širdys sėkmės jam linkėjo.

Na, dar truputį, dar keletą šuolių.

Ir pridengs jį berželiai Girelės žalios –

Tik liko būdelėj dvi lentos praskirtos

Ir pyktis sargybos žiaurios.

O laikas nelaukė, gyventi ar mirti,

Nors vijos lyg vilkų gauja,

Ant kelių net klaupės, kad būtų taiklesnis,

Bet laimino sūnų Dievas ir Lietuva.

 

Našlaičiai

Siaubingi tie metai,

Kai siautė klajūnai.

Kankino lietuvį

Užplūdę bastūnai.

Nelemta kam buvo

Ištverti kančios,

Tam sviro galvelė

Ant žemės šventos.

Besvyrančios rankos

Palaimins, kryželį įduos:

Gyvenkit, vaikeliai,

Ant žemės šventos.

Neverkit prie kapo,

Gailiai neraudokit,

Dar laukia kelelis,

Erškėčiais išklotas.

Rytmečio saulė pakilus

Vargdienio dalią rokuos.

Likę mažyčiai vaikeliai

Prie kryžiaus rymos –

Nebėr jau tėvelių,

O kas be – paguos...

 

Berneliai

Basi po kiemelį vaikščiojom,

Basi ir rugienas mindžiojom,

Basi į bažnyčią mes ėjom

Ir giesmių vainiką jai dėjom.

Piemenėlių dainos skambėjo,

Vaikystės metai praėjo,

Užaugom prie dalgio ir plūgo –

Niekas darbų nepabūgo.

Liekni berneliai dainavom

Vakarais po liepelėm žaliom.

Balsai tik liūdni skambėjo,

Nes „šakalai“ aplinkui amsėjo...

Gimtasis žodis turėjo galią

Ir kartais lėmė tremtinio dalią.

                      x x x

Naktis. Vingiai siauro takelio,

Tik pilnatis ir miško ošimas

Jį vedė, bet nebaugino.

Pėda už pėdos į viltį

Tik likimas kažin kur nuves?

Mėnulis sušvito. Miškas gaudė.

Tik ne nuo vėjo gūsių,

Švilpė tratėjo – ne lapai šlamėjo.

Ir žuvo kaip tėvas

Už protėvių žemę.

Nutilo lūpose daina paskutinė

Lyg paniūniuota mamos lopšinė.

Nežinomas kauburėlis,

Pridengtas šakų

Svyruoklio berželio,

Nulaužto audrų.

 

Tave aš šaukiu

Tik viduržiemio sniegas dengė laukus,

Kai skausmas gilus iš širdies,

Leidžiantis saulei, nuaidėjo vakaro tyloj:

„Mam, mamyte, tai aš!“

Ir sruvo ašaros per motinos veidą,

Tie žodžiai nuaidėjo ir liko tyla.

Nebėr jau tėvelio ir brolio nėra.

„Mam, mamyte, tave aš šaukiu!“

Kuo tau padėti galiu?

Tas šauksmas buvo mažos atžalos –

Tik dvylika jam po žiemos,

Palikęs be tėvo, be brolio,

Prašėsi motinos vestis namolio.

Taip ir liko atminty beviltiškas veidas,

Išvagotas ašarų, kančių ir bemiegių naktų,

Tik akys bylojo tvirtumą ir ryžtą,

Nes motinos meilė kaip uola tvirta.

Ji išsaugojo atžalą nuo sniego, audrų,

Suteikė tvirtybės, dvasios taurumą

Ir paliko savo neišsenkančią meilę

Nepalūžusio želmenėlio širdy.

Kaip beržas išbalo jos smilkiniai,

Bet dvasia nepalūžo kely.

Tik galvelė nusviro, palinko kaip beržo šaka

Ir užmigo amžiams, palikdama skausmą širdy.

 

Rankos

Sudiržusios rankos gyslotos

Laiko arklą tvirtai.

Vagos tiesios tolyn nusidriekia,

Suprunkščia širmieji žirgai.

Pasėtas čia grūdas išbrinksta,

Sužaliuoja apsėti laukai.

Džiaugias sudiržusios rankos –

Nepaliko darbų amžinai.

Pailsės tik prie kryžiaus sudėtos,

O malda  iš krūtinės kartos:

Dieve, laiminki darbą įdėtą,

Tegu vargas daugiau nelapos.

Atsitiesia pailsęs jau kūnas,

Vėlei prakaitą sūrųjį lies,

O tos rankos, sudiržusios rankos,

Nepavargs vis prie darbo lydės.

Atgal