VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

03 10. Klaidžiojimas ūkuose

Algirdas Pilvelis

Varšuvoje viešint pas istoriką Zygmunt Stoberski 1985 m.

Skandinu aušrą

išsigandęs ne sapno,

tik prabudimo.

***

Išjaustas oras

nesutilpo į žybsnį

aiškesnio manęs.

***

Liūdniausioj jūroj

atsigulsiu banguoti,

kol tapsiu gyliu.

***

Suodinos žuvys

paskandino vulkanus –

šokam pelenuos.

***

Beburnės upės

apsimeta žiotimis,

plukdančiom rytą.

***

Ant savo delno

raukšlės atplukdžiau aušrą

tau atsigerti.

***

Siūbuoja snaigė,

aštriausiu savo spygliu

nešdama raidę.

***

Žvaigždė kamiene,

išakėjusi skliautą,

jau nebežalia.

***

Eiliuotą tylą

paraštėm apkabinsiu

užkandęs žodžiu.

***

Ant kairės raidės

pakabinau savąjį

netartą žodį.

***

Spalvotas šerkšnas

šilto ledyno krioklį

supylė sapnu.

***

Debesis skęsta

nesulaukęs aukštumos

auštančio žvilgsnio.

***

Savy iškirtau

neperregimą langą

tamsai sutalpint.

***

Čiulbančią pūgą

suradau jazminuose

būdamas kvapnus.

***

Kokia giluma

kiekviename lašely

telpančioj jūroj!

***

Šilčiausios uogos

apibėrė ašaras

ledo skaidrumu.

***

Aš atsigulsiu

po ta orine jūra –

vadinsiuos skliautu.

***

Suvilgiau dulkę

ankstyviausiom alyvom

virš saulės galvos.

***

Pasiremk banga,

kol neišgena jūros

smilčių pušynas.

***

Išdygo žvilgsnis

pro sutrūkusį stiklą

lyg būtų gyvas.

***

Baigėsi kvapas

tuščiai baltos pilnaties

ant mano veido.

***

Sudegė dulkė,

o savimi pavirsti

dar nesuspėjo.

***

Skliauto plikumoj

kaseles nusikirpo

debesų jūra.

***

Aptemau savy

išradęs saulėlydį

nešantį rūką.

***

Prakalbink rasą

ugninių pėdų derva,

kol tamsa byra.

***

Tas užlopytas

langais tamsos buvimas

po tuščiu žodžiu.

***

Išpylei spalvą

iš savęs pasilikus

tik drobės nytį.

***

Tik nežinantis

savų jūrų gilumos

smiltyje nuskęs.

***

Aš apsibersiu

aukso dulkėmis tyliai,

kol esu rytas.

***

Per aukštas dūris

vieno spindulio mastui

aprėpti mintis.

***

Naktis dar aukštai,

gal todėl aš leidžiuosi

į akmens tiesą.

***

Žvangančios lygtys

tarp manęs ir alyvų,

išsprendžiau tylą.

***

Atskilo mintis

nuo plokštumos žvaigždžių,

nešamų mirti.

***

Išradau naktį

sekundei užsimerkęs

prieš žybsnių audrą.

***

Kvepiantis kalnas

apsivertė uoslėje

praradęs vardą.

***

Iškirpo ruonis

vieno ūso ilgumą

skalsiausiai putai.

***

Rūgštūs pelenai

garbanoja liepsneles

ir dagčių tylą.

***

Šio saulėlydžio,

atkirpto vakar rytą,

rytoj neatpūs.

***

Subiro stygos,

tik stryko judėjime

radusios lukštą.

***

Sukramtė žemę

alsus kastuvo dūris

rūdžių baltumu.

***

Pralošėm spalvas

tik sutemų apgintiems

akių barjerams.

***

Beribis kiautas

daug daugiau apkabino

nei oro skliautas.

***

Gal krištoliniai

žvilgsnių stiklo sprogimai

į šukę žiūri.

***

Nesutampantis

gromuliuojamas dažnis

tave susprogdins.

***

Tu tapai skliautu

išdaužęs ribotumą

savojo dūžio.

***

Netrupink savęs

į skliauto trupėjimą,

tarsi juo būtum.

***

Taškuotas skausmas

užkrėtė tik žiedlapius

savo buvimu.

***

Per tankus blefas

nesamam žodžiui tilpti

lieka tik erdvės.

***

Jau apmokėjai

skolas už pabuvimą

tikruoju savim.

***

Sujauktas rėmas

apkabino tik drobę,

išlygintą žvilgsniu.

***

Jau pražiūrėjom

vakarinę kometą,

nes sprogom anksčiau.

***

Pradingęs haiku

išskraidins patyliukus

iš šios eilutės.

***

Sutrupės rūkas,

vos susitapatinęs

su minties dažniu.

***

Dar neišrastas

juodo laiko lėtumas

rūko trasose.

***

Išsigalvojai

savavališką būtį,

lyg žvilgsniai griūtų.

***

Sutrynėm vielą,

kadais žvaigždėm spygliuotą,

supynėm tinklą.

***

Želiančios valtys

apaugino ežerą

žaliausiom žvaigždėm.

***

Kabinom save

ant upės dugno srovės,

akmenys buvom.

***

Iškirptas rytas

iš spindulio svajonių –

mintin įsidėk.

***

Kailinės jėgos

per minkštai spaudžia speigą –

per aštrios snaigės.

***

Nejuodink raidės

nutylėjusi Saulę –

nebūsi tamsa.

***

Aš susibraižiau

raudonos aušros liepsną,

o oda vėsta.

***

Bunkerių tylos

pribyrėjo mėnulių

lyg juodos šviesos.

***

Tik puse sparno

pamojavusi snaigei

šaltuku tapai.

***

Asfalto bala

sudainavo debesį

purvinam stikle.

***

Raukšlėja rūkas

nenaudojamus delnus,

glosčiusius sausrą.

***

Pasidaugino

niekieno nepasėtos

minčių pagalvės.

***

Nustebink tylą –

be aido tik pelenai

moka nuskristi.

***

Išeisim iš čia

dar neradę savosios

krypties į kitur.

***

Pėdos užgulė

šunkelio tolių skrydį

sunkiom mintimis.

***

Požeminėmis

beminčių vingrybėmis

dangaus netiesink.

***

Įkritome į

nualpusį purslelį,

tarsi mes –putos.

***

Metamorfozės

ištuštėjusią bangą

sugroja savaip.

***

Nuodus išgėrė

trišakė žaibo burna,

nudurta griausmo.

***

Augina dulkę

tuštumos nusėdėti

parko suoliukai.

***

Akmenėjantis

speigo buvimas many

nekvepia sniegu.

***

Repetuok juoką,

jei atodūsio gylio

nemoki matuot.

***

Veido mėnulis

neįtikimą sniegą

apašarojo.

***

Nesusiprato

per ankstyvos padangės,

kad aušra pas mus.

***

Pamiršom veidus,

nupieštus ant vienpusio

sidabro stiklo.

***

Toks įspūdingas

bergždžias inkaro būvis

sausiausiam gyly.

***

Užduso kilpa,

neaprėpusi saulės

ir mano oro.

***

Pleškantis vaškas

šalta lava užklojo

šviesos likutį.

***

Vašku užsiklok

savo bitės saldumą,

gal dūriai miegos.

***

Sušukuos sniegą

baltas angelo mostas,

šiluma ištirps.

***

Nerimo dozė,

įpumpuota į veną,

netaps raudona.

***

Degtukų galvos

perkaitino net saulę,

gimusią svilti.

***

Sapnuoja žemė

skrendantį akmens sunkį

po oro pėdom.

***

Nebūtas smėlis

subyrėjo į naktį

kopoms įplyšus.

***

Tik ne į juoką

susmigo šie kamienai,

spyglys nuliūdo.

***

Atostogauja

mūsų vienišos mintys,

lyg vėjas skristų.

***

Skraidini saules

tuščiom žvilgsnių rankomis,

mėgini skristi.

***

Plastmasės sniegas

mums į venas sukrito –

būsime niekas.

***

Sukūrei tiesą,

išaugintą samanoj

ir aukščio mirty.

***

Pagimdei žvaigždę,

dar nepakilus tamsai,

laikinam skrydžiui.

***

Per daug skuba

paraščių pilnėjimas,

lyg tiesa nyktų.

***

Vėjas nemoka

vienu ženklu išnykti,

nes užkerėtas.

***

Beženklės lygtys,

vienu vėju sprendžiamos,

bijo išnykti.

***

Neliūdink šviesos,

užčiaupusi žvaigždeles

juodžiausiom lūpom.

***

Juostanti upė

užgesintą žvaigždelę

po smiltim plukdė.

***

Kregždžių chaosą

tik pavasaris moka

vyzdin įsodint.

***

Daugtaškių minios

ištryps paraščių rimtį,

jei nutylėsi.

***

Jau paženklintas

varpo garsu šis sapnas,

beliko nubust.

***

Didesnės už mus

tik šio prarasto laiko

suneštos godos.

***

Pailga žara

žvaigždėtos brydės gaisre

uždegė pirštą.

***

Sutrupa anglys,

pagamindamos naktį

iš tamsos būties.

***

Medžio pabaiga

rievėje įrašyta

debesies ranka.

***

Ryto pūkynai

dvasingi tavyj suguls,

tik neliesk sapnų.

***

Lietaus suktinis.

Žaibas deda kiaušinį,

aukso uždegtą.

***

Aukštis norės

laiku prisiminti

kritimą.

***

Stipri tauta

beveik visada

nušvilpia lyderį.

***

Yra likimas ketvirtadienis:

energinis, astralinis.

Gal laidos gintarinę mūsų širdį?

***

Sužeisk mane,

bet pasakyki

ką nors gero.

***

Išduoda ir parduoda mus.

Keršto planas –

visada blogiausia.

***

Demokratija sumišo su diktatūra.

Diktatoriai iškilo,

kad žmonės nebruzdėtų.

***

Dalis patyrimų

sudėlioti

neaišku kur.

***

Jei dangus karksi –

varnos nežemiški

paukščiai.

***

Širdis ant delno

ir paauglystės griovys

paslaptis ūkaus.

***

Širdis ant irklo

dejuoja į vandenis –

nesusitiksim.

***

Pienės pasileis

pavėjui bėgt į Saulę –

nieks nenori sent.

***

Naktis šaltesnė

už paskutinį

meilės bučinį.

***

Meilė guolyje

baltam nevisad balta,

kratosi būt juoda.

***

Jei su atspindžiu

dangus nesusigyventų,

veidrodžiai ištirptų.

***

Tolima vidum

Saulė virš galvos,

rasų formos skaidrios.

***

Meilės augalai.

Abu saugome dangų

mėlynų akių.

***

Nuogą siužetą

kelio sielos akyse

gaubia paslaptis.

***

Snaudi valanda.

Valtelė bulvienojais

rūksta atošvaistėj.

***

Apvilkti dangum,

bet amžinas nuogumas

artina visus.

***

Tolima mankšta

pasaulis visaregis

išaustas vėjy.

***

Dvasia žolėta

ir harmonija sena –

abu peizažai.

***

Šnabždesiai keli

nejučiom mus atspindi –

juoką ir svajas.

***

Man figos lapo

nereikėjo niekada –

mylėjomės tamsoj.

***

Atrodai pilnatis

minčių galva pilna,

o gelmė nuoga.

***

Lietus supina kasas

spalvotai jūrai danguje –

bučiuok!

***

Mūsų lapkritis

vakar išaušo sparnuos,

meilės nulaužtuos.

***

Atpildas –sapnas

nuo lopšio iki šiolei

ir kapas kalnas.

***

Tai tau vienatvė –

dovana, pasiektina

tikriausiai kape.

***

O kai sužinai –

ta gėlė jau išduota,

nors kužda –myliu.

***

Man sugrąžinki

jaunystės pulsą arfoj,

turi dar laiko.

***

Mūsų tėveliai –

jau gėlės ir net žvaigždės

tolimiausios.

***

Argi priklausiau

vien tavo sparnų gelmei?

Apglėbei širdim.

***

Upe išmatuok

vandenyną ir mano

krūtinės skonį.

***

Erdvė amžina,

bet laikas trupa ausy.

Bučiuok tik žalia!

***

Būk slėnis slaptas,

žaibams erdvė atvira,

audra būdama.

***

Toliau visada

audros esybė –aistra

ir skausmo gausmas.

***

Kiek jėgos toliuos,

tačiau jie tyli soduos

nevilties žemėj.

***

Amžinai bari,

skambiu kūnu ir akim

bučiuoji dangų.

***

Paklausyk sėklos,

išsibarsčiusios širdy,

pasėk tik šviesą.

***

Naktis įsčiose

gėle pasikartoja

ir tai reik pajust.

***

Tu esi nakties

vaišės ir miško žodis,

šlamantis širdy.

***

Mielas šulinys

be pirštų klosto dulkes

veidrodines.

***

Ugnies žiežirbos.

Didžiausia meilė stovint

prieš dvasios vidų.

***

Dievų vėliavos

išskleidžia mus nežinant

net dangaus lopšiui.

***

Klegantis lopšys,

įsodintas kūdikis šienan

geria išmintį.

***

Visai bejėgis

viršūnėje būdavau

lizdas bekūnis.

***

Koks praradimas –

užminuotos tik akys,

o žvaigždės dar ne.

***

Koks smagus vanduo

apkabino nuogus žaibus

dangaus šiugždesiuos.

***

Spindesį užpūs.

Sniegynai gelia sparną

įtrūkus skliautams.

***

Akmuo siautėja,

nes po jo pilvu

gražūs pasauliai guli.

***

Išmokyk saulę

žiūrėt iš saulėgrąžos

apvalia galia.

***

Pirmoji bitė

virš žiedo be geluonies

skleidės saldžiausiai.

***

Toks žalias dangus –

tai žemės meilės kelias

bėga kaip ir mes.

***

Mintis vis krito

į dangų vėtros sparnu.

Man būki erdve.

***

Aukšti virbalai –

saulės spinduliai miega

tuščioj erdvėje.

***

Tyli mirtis.

Tegu gražiai sugrįžta

iš nakties žmonos.

***

Tokia Visata –

visų laikų ir kelių

gėlėtų lieknų.

***

Mes paliksime

savo laiką įspaustą

į erdvę aukštą.

***

Apsikabinę žemę

ir skrydžio erdves

gelmėj sugulsim.

***

Smagus judesys,

nešvilpia, kažkaip dulka

ramiai, nors nuogas.

***

Kamščiui iššokus

dangaus spalvos sugrojo

epochą seną.

***

Visata mosto,

Visata dalgio, elektros

gandro pėdose.

***

Marmuro pūkas,

vakaro brutalumas

rusena lietuj.

***

Neišdrįsk dejuot,

dievai atmins sielvartą,

tamsoj pamestą.

***

Ramybė ilga,

ilgesnė už tą mirtį

voro maldose.

***

Pamiršę viltį

apverstume pasaulį senoviškiausią.

Lelijom atartas dangus.

***

Užnešta širdis

sielvartu. Padangė tauri

kliedi kaip driežas.

***

Tegu tas žodis

vien prarajos ir rožės aitrios

iš geto išduoto.

***

Juodas balandis –

tai laiko vakaras

tas pats žiauriausias.

***

Metai užgriūva.

Kasnakt miegodamas matai

vien dangaus sapnų ištakas.

***

Tas taškas laše –

meilės nemeilės žiedas

mums nepriklauso.

***

Genialus medis,

ypač viršūnė, šaknys

juoduoja tavy.

***

Sniegas ir rūkas,

tas pats ūkas pagautas

dangaus gaudesio.

***

Šitiek viršūnių

gaudžia kas pavasarį

pumpurui aštriam.

***

Varpas, varpa ir arfa –

to paties piršto darbas

sugaudžia giliai.

***

Gilumos veja

dangų iš visų žvaigždžių –

amžinas jausmas.

***

Kol žaidžiame,

šaknys vingiuoja lyg upės

ten aukštai širdy.

***

Kiek daug švelnumo

bus pasėta jaunystėj –

tiek pat ir mirty.

***

Vėtra –tai tyla,

sudužus į snaiges,

dalija šaltį.

***

Belangė siena,

taip pat dangus be langų –

spėjam akis užmerkt.

***

Oro šakose

mirguliuosime, siūsim

viltį gyviesiems.

***

Man dangus –dievas,

man žemė –ne motina.

O tau kas žiedas?

***

Atsigerk dangaus

iš šulinio gilaus

po apvaliu veidrodžiu.

***

Teišsiskleidžia

tyla tolimiausia.

Gerkime aukštybes.

***

Melo nesapnuok,

širdis sustos

amžinam dulkėjimui.

***

Pragydus aukštai

vasara žongliruoja.

Panašiai gaudžiam.

***

Kaip varpas graudus

mūsų meilė nepabus

tik vieną kartą.

***

Dangaus pakeisti

neįstengia net akys,

taip pat ir meilės.

***

Iš atminties

prisiminimus išsuk,

bet toliai neišnyks.

***

Širdį žirgeliai

apkalė pasagomis

skrisdami dangum.

***

Kodėl mes tolstam?

Kodėl parašyta debesim

ant jūros bangų?

***

Susidvasinom

ir kuo tolyn eisime,

lėčiau sapnuosim.

***

Drugelis dega,

ant tylos sparno mirga –

prarastos jėgos.

***

Jėga perlaužta,

nors lūpos dega žodžiuos,

kelias nemiršta.

***

Kiek tautų danguj –

pakelk akis ir skaičiuok

raides visokias.

***

Kelias tik vienas

tylai, vėtrai ir meilei,

pilnaties gėdai.

***

Giedok vienodai,

amžinoj tyloj ieškok

ir vėtrų jėgos.

***

Ta vėtra graudi,

mums kužda tyla, bet mes

gaudom ką kita.

***

Pradžia žemiška

tokia švari būdavai

jaunystės sapne.

***

Neieškok sapno,

pamesto andai danguj,

pradėk iš naujo.

***

Ilga dorybė,

pomirtinis kelelis

nežinios ženklais.

***

Sodo įspaudai,

žiedlapiai vis byrantys

ant rudens vaisių.

***

Tiek mažai akių

sugauna aklo kelias,

lyg sunaikintas.

***

Keliai akimis

tokie tiesūs ir aukšti.

Gal mes amžini?

***

Ar šviesa myli

giliau už tamsą uolos –

ten meilė mirė.

***

Gyvatės lobiai –

šliaužimas ne vien žole,

bet ir dangumi.

***

Šešėlių meilė –

tai žodžiai plyšiuos, dėl to

mes –piramidės.

***

Koks geras amžius,

kokia niekšinga meilė –

bučiuot tik visus.

***

Ateities Dievas

tikrai nebus ta saulė,

sukūrus akis.

***

Nemoku pakilt

iš savo širdies –meilė

kol kas neleidžia.

***

Kokia ta nauda

iš šešėlio, jei veidas

širdies veidrodis.

***

Pagaliau tarei –

tik senatvėj sučiupom

dangaus pažadą.

***

Yra pirkelė,

niekur nedingo meilė,

nors dulkės mirusios.

***

Išgelbėk tylą.

Jaunystės kibirkštis

apkabink dangum.

***

Eik vien pirmu bučiniu,

viską užmiršk

ir liūdnus šešėlius.

***

Paukščiai sugrįžta

į tuščią lizdą kentėt –

bus atgimimas.

***

Upės pabaiga,

lietuje aukštam žaibas

vėl širdis apšvies.

***

Klastą vėl užklups

žaibas, sulūžęs aiškiai,

ryškiai kaip lietus.

***

Karčiausios taurės

karų ar meilės –nesvarbu.

Visi vaikai Dievo.

***

Auštame ir ten,

kur tamsa dar tirščiausia,

visur mes –žvėrys.

***

Tavo kūrinys

sužydės tik senatvėj.

Negailėk savęs!

***

Pasverk pilnatį,

pajusk tolumų svorį

vis bundant lūpoms.

***

Žodis tarp lūpų

išgirdo meilės lapus

šnarant gilybėms.

Trieiliai, parašyti Varšuvoje 1985 m. liepos mėn.

Atgal