VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

2022.04.22. Užvaldytoj valstybėj korupcijos būti negali

 

Vytautas Sinica

Politologas

Balandžio 19 dieną pagaliau paskelbtas ilgai atidėliotas nuosprendis Liberalų Sąjūdžio korupcijos byloje, kurios pagrindiniai veikėjai buvo tuometis Liberalų Sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, kaltintas paėmęs šimtatūkstantinį kyšį, ir „MG Baltic“ viceprezidentas Raimundas Kurlianskis, kaltintas tą kyšį davęs. Būta ir daugiau veikėjų – liberalų ir darbiečių politikų bei pačios partijos. Visi kaltinamieji išteisinti, pripažinti nekaltais. Korupcijos nebuvo.

Gal ne visi atsimena, kaip 2016 metais, likus pusmečiui iki rinkimų, E. Masiulio namuose STT atlikus kratą rasti 242 tūkstančiai eurų grynais, kurie nebuvo deklaruoti ir įtarti esant kyšiu. Dar daugiau, automobilių stovėjimo aikštelėje prie Seimo pareigūnai užfiksavo konjako dėžutės su milžiniška pinigų suma perdavimą E. Masiuliui. Pinigai buvo pažymėti ir kaip niekada aiškiai liudijo korupcinius veiksmus. Dabar pas E. Masiulį rasti neaiškios kilmės grynieji pinigai pripažinti teisėta jo nuosavybe, taigi – ironiška – tokiu būdu buvo „praplauti“ per teismą. Masiuliui, Gapšiui ir Kurlianskiui prokurorai prašė laisvės atėmimo bausmių, likusiems įtariamiesiems – baudų, turto konfiskavimo ir apribojimų eiti įvairias pareigas. Nieko to nebus, nes korupcijos nebuvo.

Bylos ir sprendimo kaina

Po nuosprendžio E. Masiulis sakė, kad byla jam emociškai labai brangiai kainavo. Neabejojant galima sakyti, kad daug brangiau ji kainavo Lietuvai. Kai 2016 metais kilo šis korupcijos skandalas, Lietuvoje jau vyravo didžiulis nepasitikėjimas Seimu, Vyriausybe ir partijomis. Dalis žmonių tada tikėjo, kad Seime yra skaidriosios/gerosios ir korumpuotos/blogosios partijos. Skandalas sugriovė šį nepagrįstą tikėjimą ir parodė, kad gerosios stovyklos Seime nėra. Kad iliuzija dužo, geriausiai liudijo tris kartus po skandalo kritę Liberalų sąjūdžio reitingai. Galutinai nusivylę partijomis, žmonės vis dar sąlyginai tikėjo teisingumo sistema.

Dabar po išteisinamojo teismo nuosprendžio galima neabejoti, kad kris pasitikėjimas ir teisingumą vykdančiomis institucijomis nuo teismų iki prokurorų ir STT. Faktas, jog net liberalų šalininkai tikėjo ir tiki, kad korupcija buvo. Jokia ekvilibristika, esą neįrodžius kyšio fakto galima laikyti pinigus buvus tiesiog nedeklaruota paskola, nepakeis šios nuostatos. Daugybė žmonių liks prie savo įsitikimo ir kris pasitikėjimas pirmiausiai teismais. Tai dar vienas piliečių nusivylimo ir susvetimėjimo su valstybe etapas.

Čmilytės džiaugsmai

Liūdnai pagarsėjo Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen reakcija į teismo sprendimą. Ji pradžioje parašė, kad tokio sprendimo ir tikėjosi, o tada po kilusio sekėjų pasipiktinimo visaip bandė taisyti pasisakymą ir pataikyti, ką gi pasakė blogai. Pataikyti sekėsi sunkiai, tad galiausiai apsistota ties aptakiomis frazėmis, jog kalbėjo „tik apie Liberalų Sąjūdį liečiančią sprendimo dalį“ ir „turėjo mintį apie sprendimą formuluoti kuo aiškiau“. Situacija dvejopai tragikomiška.

Viktorija Čmilytė-Nielsen

 „MG Baltic“ korupcijos byla

Viena vertus, nes liberalams nėra ko labai džiaugtis. Apkaltinamasis nuosprendis galėjo leisti pagaliau užversti puslapį, pripažinti buvus korupciją, kurią likę ištikimi rinkėjai vis tiek jau atleido, „amputuoti“ tai, kas korumpuota ir judėti pirmyn. Išteisinantis nuosprendis užkrauna pagrįstą šėšėlį, jog politinės įtakos mastas daug didesnis nei verslo kyšiai politikams, priešingai, jog verslo-politikų ryšius dar ir dangsto teismai. Kitaip sakant, šis sprendimas yra dar didesnis korupcijos skandalas žmonių akyse. Ir Čmilytės reakcija rodo, kad visa apsivalymo ir atsinaujinimo retorika buvo apsimestinė, o liberalai niekada nepripažino buvus jų partiją liečiančią korupciją šioje byloje, nors pagrindinis bylos veikėjas – šios partijos pirmininkas.

„Prastas darbas“

Plačiai skamba situacijos ir teismų teisinimas tuo, kad valstybės kaltinimą rengusios institucijos blogai atlieka savo darbą – blogai renka įkalčius, blogai juos parengia teismui. Kaltinama STT, prokuratūra ir dar velniai žino kas. Tai bėgimas nuo problemos masto. Lietuvoje seniai žinoma, kad vogti nedaug rizikinga, o vogti stambiu mastu ir ypač politikoje saugu, nes nuteistųjų tiesiog niekada nebūna. Tą programuoja ne prastas pareigūnų darbas ar mažos jų algos. Nepaisant algų, šiose institucijose dirba profesionalai. Nebaudžiamumą programuoja įstatymai – ir baudžiamasis, ir baudžiamojo proceso kodeksas, sukuriantis faktiškai neįmanomus reikalavimus kam nors nuteisti už korupcinius nusikaltimus. Net pagauti su įkalčiais nusikaltimo vietoje, kaip nutiko E. Masiulio atveju, gali gintis ir apsiginti teoriniais išvedžiojimais apie intencijas ir kitus apskritai neįrodomus veiksnius. Tai nėra pirmas ir nėra paskutinis atvejis, dirbantiems su korupciniais nusikaltimams šios normos seniai yra peilis po kaklu. Būtini sistemingi įstatymų pakeitimai arba aiškus pripažinimas, kad galimo nusikaltėlio laisvę saugome labiau nei viešąjį interesą.

Užvaldyta valstybė

Tačiau yra ir kita problema, abstraktesnė, sunkiau įrodoma, tačiau tiesiog tvyranti ore. Tai užvaldytos valstybės nuojauta. Teisminė valdžia Lietuvoje daugumos žmonių akyse tapusi uždaru klanu, faktiškai vykdančiu politinius užsakymus. Politinė konjunktūra leidžia faktiškai kontroliuoti teismus. Teisėjų drausmės užtikrinimas yra uždarai vykdomas pačių teisėjų, kurie visada yra kieno nors buvę kolegos, bendramoksliai, vieni kitų dėstytojai ir studentai. Svarbiausiųjų teismų teisėjai skiriami Seimo balsavimu Prezidento teikimu. Daug piktinamasi Lenkijos teismų politizacija, tačiau Lietuvoje teisėjus skiria tas pats Seimas. Toks modelis gali veikti valstybėje su aukšta politine kultūra, kur politikai nelinkę ar banaliai nedrįsta piktnaudžiauti savo įtaka, siekti pareigūnų paskyrimais tą įtaką didinti ar turėti kitokios naudos. Gerai žinoma, kad Lietuva nėra tokios politinės kultūros šalis.

Kiek ironiška, kad dabartinių teisiamųjų partneriai konservatoriai dar 2012 metų lapkritį sakė jokiu būdu nebalsuosiantys už Darbo partijos deleguotą Seimo pirmininką, nes korupcijos byloje įtariama partija negali įgauti tokios didelės įtakos teismams, kokią suteiktų partijos deleguotas Seimo pirmininkas. Jurgis Razma tada kalbėjo: „Gerbiamieji kolegos, kalbėsiu būsimosios 33 narių TS-LKD partijos frakcijos vardu. Apgailestauju, bet mūsų frakcija nebalsuos už pateiktą V. Gedvilo kandidatūrą. Pažymėčiau, kad ši pozicija nėra grįsta požiūrio į V. Gedvilą kaip asmenį. [...] Seimo Pirmininkas, kaip vienas iš valstybės vadovų, kaip žinote, kviečia pas save atsiskaityti įvairius teisėsaugos vadovus. Kaip atrodys mano jau minėtomis aplinkybėmis dėl dar tebesitęsiančios Darbo partijos bylos, pa-vyzdžiui, generalinio prokuroro iškvietimas į Seimo Pirmininko kabinetą?“. Šioje kadencijoje su liberalais konservatoriams tokia dilema kažkodėl nekilo. Dabar situacija kartojasi: prokuratūra skųs apygardos teismo nuosprendį, byla keliaus į aukštesnę instancijoje, kuriose teisėjai skiriami Seimo. Seimo, kuriam vadovauja byloje teisiama liberalų partija.

Dvigubas teisingumas

Byla tėra paskutinis lašas, vyšnia ant torto. Gyventojai nuolatos stebi dvigubo teisingumo apraiškas ir tragiškose, ir komiškose bylose. Tragiškosios pavyzdžiu galėtų būti Jurbarko smurtautojas, įtakingų vietos politikų vaikas, žiauriai sumušęs nepilnametę merginą, tačiau išsisukęs nuo faktinės bausmės. Gi daugiau komišką dvigubo teisingumo pavyzdį pateikė advokatas, atkreipęs dėmesį į Gražulio ir Maldeikienės bylas. Gražuliui akivaizdžiai juokais pasakius, kad vaizdo įraše už jo buvo Tapinas ir pastarajam padavus Gražulį į teismą, Gražuliui Valstybės politikų elgesio kodeksas teisme buvo taikomas pilna apimtimi, o kiekvienas Seimo nario teiginys yra ypač paveikus jo rinkėjams. Bet kai 36 paprasti žmonės bylinėjasi su Europarlamentare Aušra Maldeikiene, Valstybės politikų elgesio kodeksas teisme yra netaikomas visiškai ir jokia apimtimi, o Maldeikienei kaip politikei yra labai svarbi saviraiškos teisė, kuria remiantis, ji visus gali vadinti „korumpuotais vagimis“, „primityviais ir gašliais“ bei, žinoma, „užaugusiais alkoholikų šeimose“. Visa tai teismui įtikinamai atrodo esą subjektyvi nuomonė, o ne fakto teiginiai.

Prabanga

Vilniaus apygardos teismo nutartis tapo dar vienu – galbūt didžiausiu – smūgiu piliečių pasitikėjimui valstybės institucijomis. Jeigu 2016 metais galutinai nusivilta politinėmis partijomis, tai dabar galutinai nusivilta teisėtvarka ir pirmiausiai teismais. Nors sprendimas bus (privalo būti) skundžiamas, ši žala valstybei jau padaryta. Ypač reikšminga ir baisi ji kaimynystėje vykstančio karo fone. Karas Ukrainoje labai aiškiai parodė, kad ne mažiau už ginkluotės pajėgumus valstybės išlikimui yra ir žmonių pasiryžimas gintis. Grubiai tariant, kas nori ginti interesų grupių užvaldytą valstybę?

Nereikia būti sociologais, kad suprastume, jog piliečių tapatinimasis su savo valstybe, noras ją kurti, dėl jos stengtis, o kraštutiniu atveju ir mirti, tiesiogiai priklauso nuo to, kiek jis gali pasitikėti šia valstybe ir jos institucijomis. Ypatingai jis priklauso nuo tikėjimo, kad šios valstybės akyse visi yra lygūs prieš įstatymą. Teisingumas apskritai yra pamatinė valstybės funkcija. Kai ši funkcija žmonių akyse sugriūva, pastangos skatinti valią gintis tampa kone Sizifo darbu. Tokie valstybę diskredituojantys sprendimai kaip priimtasis liberalų korupcijos byloje Lietuvai yra tiesiog per didelė prabanga.

Atgal