VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

POLITIKA

2022.06.15.„Paprasto žmogaus“ problema

Marius Kundrotas

Politologas

Sokratui priskiriamas posakis: vieni gyvena, kad valgytų, kiti – valgo, kad gyventų. Abrahamas Maslou teigė, kad tik pavalgęs ir saugus žmogus gali rūpintis aukštesniais idealais.

Viktoras Franklis šiai teorijai prieštaravo: net koncentracijos stovyklų kaliniai turėjo pasirinkimą – nusileisti iki gyvulių ar išlikti žmonėmis aukščiausia „žmogaus“ sąvokos prasme.

Šiandieninis populizmas pirmiausiai orientuotas į „paprastą žmogų“ – be išsilavinimo, be gilesnės minties, be idealo. Norinčio tiesiog sočiau pavalgyti, minkščiau išsimiegoti ir, kiek tai įmanoma, išvengti konfliktinių situacijų.

 „Paprastu žmogumi“ lengviau manipuliuoti

Užuot švietę ir ugdę žmones populistai mieliau linkę juos išlaikyti gyvūniškoje būtyje, nes „paprastu žmogumi“ lengviau manipuliuoti.

Lietuvoje tai – ypač pavojinga. Partijos, susitelkusios tik į „paprastą žmogų“, anksčiau ar vėliau apauga vatnikais.

„Paprastas žmogus“ – tai toks žmogus, kuriam prie ruso buvo geriau, kuriam sąlyginis socialinis stabilumas – svarbesnis už laisvę ir tiesą, tautą ir tėvynę.

Žinoma, skurdas, socialinė atskirtis, o pirmiausiai – klaikus išnaudojimas iš apsiskelbusio elito pusės – reãlios nūdienos valstybės ir visuomenės problemos.

Šiandien elitas daugeliui reiškia ne aukštesnio intelekto ar aukštesnės moralės žmogų, o prasisiekusį karjeristą ar tiesiog – turčių, kuris dažnai būna sukčius ir išnaudotojas.

Bet tikra, o dažniausiai – suvaidinta užuojauta „paprastam žmogui“, orientuojantis į žemiausius poreikius, nėra išeitis.

Politinės sąmonės kartelę visuomenėje reikia kelti, o ne žeminti. Žmonės patys turi prisiimti atsakomybę vienas už kitą, už tautą ir už valstybę.

Tam reikalinga įgalinti tiesioginę demokratiją. Taip, „paprastas žmogus“, gavęs aukščiausios valdžios svertus, klys, o kai kurios klaidos bus itin skaudžios. Bet tada jam už klaidas beliks kaltinti patį save.

Tai bus motyvas šviestis, domėtis, ugdytis. Taip liaudis ar bent žymi jos dalis palaipsniui virs tauta.

Atstovaujamoji demokratija tokių galimybių nesuteikia. Joje politiniams demagogams patogu žmones laikyti žemiausiame intelektualiniame ir moraliniame lygmenyje, iš esmės juos mulkinant.

Tiek kalbant apie tuos, kurie save dažnai be pagrindo laiko elitu, tiek apie „paprastus žmones“.

Vienus nuo kitų šioje santvarkoje skiria tik socialinė padėtis ir piniginės storis. Vieni valgo sočiau, kiti skaičiuoja centus pigiausiems gaminiams, bet ir vieni, ir kiti gyvena pilvui. Na ir papilvei.

„Paprasto žmogaus“ rūpesčius gali išspręsti tik jis pats. Užuot laukus gelbėtojų iš viršaus reikia pačiam prisiimti sunkią politiko naštą.

Kai užuot rinkęs valdžią pilietis pats taps valdžia, atstovaujamosioms institucijoms palikdamas tiktai koordinacines ir inspiracines funkcijas, pats pilietis ir spręs tiek politines, tiek kultūrines, tiek socialines problemas.

Žinoma, bet kokioje santvarkoje liks tam tikra dalis pilvažmogių. Bet jų liks mažiau, kai dings sąlygos politikams laikyti daugumą šalies gyventojų šiame lygyje.

Mūsų Konstitucijos tėvai numatė, kad pagrindinė valdžia mūsų valstybėje būtų piliečiai, o atstovaujamosios institucijos tik papildytų, o ne pakeistų pagrindinį šalies suvereną.

Atsakomybė taurina ir lavina. Tad liaukimės laukti vis naujų mesijų. Tapkime tauta. Tapkime respublika.

Tapkime, pagaliau, tikrais žmonėmis.

 

Atgal