VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

POLITIKA

2022.11.06. Kai valstybė – tai aš

Marius Kundrotas

Politologas

XVII amžiaus viduryje Prancūzijos karalius Lui XIV, susikirtęs su parlamentu, žėrė jo atstovams: „Gal manote, kad valstybė – tai jūs? Valstybė – tai aš!“ Antroji jo frazės dalis tapo klasika.

Absoliutizmo laikais šie žodžiai buvo suvokiami teigiama prasme, demokratijos epochoje jie tapo uzurpacijos simboliu.

Šiame amžiuje tokius žodžius drįstų ištarti retas politikas. Kur kas gausiau tokių, kurie taip galvoja. O kad galvoja – aišku iš bendresnių tekstų, skaitant tarp eilučių, bei iš konkrečių veiksmų.

Apsiriktume spėdami, kad save su valstybe tapatina tik atviri diktatoriai. Daugelis taip manančių laiko save demokratais.

Vienas iš pavyzdžių – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Jis savo režimą vadina suverenia demokratija. Šio politiko lūpomis ištarta frazė: kam mums pasaulis, jeigu jame nebus Rusijos? Iš tiesų jo požiūris – kam man Rusija, jeigu joje nebus manęs? Dėl savo ambicijų Ukrainos atžvilgiu jis savo šalį baigia paversti pasaulio atstumtąja, grasina branduoliniu ginklu, puikiai suvokdamas, kad Rusijos po jo neliks, persekioja visus, kurie Rusiją mato kitaip, negu jis.

Na, sakykime, dėl V.Putino viskas aišku: tai – despotas, kur jau ten pas jį demokratija? Bet panašiai galvoja ir demokratinio pasaulio lyderis Džo Baidenas. Jis teigia, jog oponuojančių respublikonų pergalė JAV Kongreso rinkimuose keltų grėsmę demokratijai.

Taigi, demokratinė politinė konkurencija spalvinama apokaliptiniais vaizdais apie gėrio ir blogio kovą: mes – tai demokratija, oponentai – tai jos priešai. O „demokratija – tai mes“ šalyje, kur demokratija – svarbiausia vertybė, reiškia „valstybė – tai mes“.

Didžiu demokratu, veikiausiai, save laiko ir Lietuvos Konstitucinio teismo ekspirmininkas Dainius Žalimas, pareiškęs, kad vienalyčių „šeimų“ oponentai galimai nėra lojalūs Lietuvos valstybei.

Mat Konstitucinis teismas išaiškinęs, kad konstitucinė šeimos samprata lytims neutrali. O išaiškino paties D. Žalimo atstovaujamas Konstitucinis teismas. Taigi, kas laikosi kito požiūrio, nei jis, veikiausiai yra valstybės priešas. Vienalytės „šeimos“ – Lietuvos pagrindas ir taškas.

Lietuvos Seimo dauguma laikosi tokio paties požiūrio: kas ne su ja, tas – prieš valstybę. O jei taip, ar labai toli esame nuo to paties V. Putino?

Deja, panašaus požiūrio požymių tenka aptikti ir opozicijoje. Nacionalinis susivienijimas, daugeliu akcentų dubliuojantis ankstesnes tautines partijas, atvirai kalba, kad jis vienintelis gali sustabdyti Lietuvos savižudybę, o visi kiti panašiai kalbantys – tik šarlatanai.

Primityvios asmeninės ir grupinės ambicijos tapatinamos su pačia valstybės egzistencija.

Politikai, save tapatinantys su valstybe, yra tikrieji ir patys didžiausi jos priešai. Jie atskiria nuo valstybės kamieno visas kitas jos šakas, kaip viduramžių popiežiai atskyrinėjo krikščionių disidentus nuo Bažnyčios.

Popiežiai manė turintys Dievo indulgenciją, o kas suteikė indulgenciją politikams? Rinkėjai? Ar tikrai jie suteikė politikams valstybės, demokratijos ir patriotizmo monopolį?

Net jei šių politikų mandatas atėjo iš tautos daugumos valios, yra kita tautos dalis, kuri mąsto visiškai kitaip.

Demokratijos sąlygomis valstybę sudaro visi jos piliečiai. Žinoma, pilietis nėra tas pats, kas gyventojas. Pilietis prisiima atsakomybę už savo šalį ir yra jai ištikimas. Bet ištikimybė valstybei nėra ištikimybė jos valdžiai, juo labiau – be jokių rinkimų pačią Konstituciją uzurpavusiems konstitucinių dvasių šamanams.

Jei sutikote politiką, kuris valstybę tapatina su savimi, vykite jį kuo toliau.

Politikai gali laikyti savo sprendimus geresniais, o kitų politikų nuostatas – blogesnėmis, tik taip ir įmanoma politika. Bet be pretenzijų į monopolį.

Visi, besiskelbiantys vieninteliais gelbėtojais, yra didžiausia grėsmė. Garbinga idėjų ir vizijų konkurencija yra viena, o idealizavimas ir demonizavimas – kita.

Žmogus, kuris dedasi Dievu, tampa šėtonu, o jo siūlomas rojus visada baigiasi pragaru.

 

 

Atgal