VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

2023.02.25. Atvira, rimta, teisingesnė politika. Rusai ir Rusija

 

Martinas Kraftas

 Kotryna Miknevičiutė

 Jonas A.Patriubavičius

Tęsiame pasakojimą apie meilę ir neapykantą. Kaip žinoma, tarp jų – tik vienas žingsnis. Manome įrodę, kad Lietuvoje nėra bazės rusofobijai, nes nėra tradicijos: bernelis iš pakaunės kaimo, kur pokarį rusai sušaudė tris niekam nenusidėjusius valstiečius, po 10 metų po tų įvykių atvyko į Maskvą studijuoti ir tą pačią savaitę įsimylėjo rusaitę iš Sibiro, nors žinojo, ką rusai išdarinėjo Lietuvoje, kai jis buvo Leonavo pradinės mokyklos pradinukas. Ne, nebuvo Lietuvoje rusofobijos ir nebus. Tai faktas.

Raktiniai žodžiai

Meilė – ir gyvenimo tikslas, ir variklis.

Vyro ir jo sužadėtinės rungtyniavimas padaryti vienas kitą laimingu.

Sužadėtinis, sužadėtinė – santuokos sutartį sudarę vyras ir moteris gyventi taip, kad ir vienas ir kitas būtų laimingi. Toks gyvenimo būdas, kai kurių suprantamas kaip amžinas santūrumas ir savęs ribojimas, bet tai klaidingas supratimas, propaguojamas šeimos nekentėjų, rusofobų, narkomanų ir kitų modernizmo mylėtojų, biznierių, ypač sutenerių.

Moralinė laisvė – įsisavinta būtinybė priimti sprendimus, remiantis prigimtinės teisės ir krikščionybės idealais.

Alkoholizmas– (pagal 1980 m. Encyclopaedia Brittanica) latentinis homoseksualumas, labiausiai paplitusi narkomanijos forma; maskuojama kaip verslas. Imperialistų ginklas tautoms naikinti; savižudybių kalvė

Hetera, heteros– (senovės Graikijoje) laisvo elgesio moterys, dariusios karjerą pardavinėdamos save. Buvo gerbiamos, atsiduodavo tik tiems vyrams, kuriuos įsimylėdavo. Kai kurios įgydavo milžinišką įtaką valdovams kaip politikės. Sakysim, Aleksandro Makedoniečio palydovė įkalbėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus Persepolį (to meto Persija), kai jį užėmė makedonai. Atsirado dėl ekonominių priežasčių. Senovės Graikijoje moterys turėjo du kelius – ištekėti arba eiti į šį verslą, tam buvo ruošiamos spec. mokyklose.

Oksetacinas– laimės hormonas, dar vadinamas laimės vitaminu, kaupiasi smegenyse, kai žmogus patiria malonumą, nebūtinai seksualinį. Dabar, ES kovojant prieš krikščioniškas dorybes, sako, kad nereikalingas. Brač, Afrikoje atrastos pelės, kurių organizme jo nebūna, nesigamina, bet laimingos, dauginasi. Ir Lietuvoje varant propaganda prieš tradicinę ir krikščionišką šeimą, pasigirsta balsų, kad galima apseiti ir be šio hormono.

 Antai šią savaitę LRT transliavo straipsnį apie tai, kad turime mokytis iš pelių ir apsieiti be laimės, žiūrėti nelaimingas LRT laidas ir būti laimingi. LRT dažnai sukeičia akcentus, skleidžia kliedesių ideologiją, priimtiną negražiems žmonėms, kurie serga vadinamuoju žalių vynuogių sindromu (kai lapė nepasiekė vynuogių, nes jai neužteko sumanumo, t.y. proto, įtikino save, kad vynuogės žalios).

 Istorija 03,tęsinys

Jų draugystė prasidėjo Maskvoje

Jų, – tai rusaitė, vardu Anna arba Ana, su ilga kasa, studijavusi klasikines kalbas (atrodo, slapta susižavėjusi heterų kultūra, nors tam nebuvo jokių šansų, nes buvo sentikė) ir mūsų herojus iš Lietuvos, kuriam davėme Naiomi arba, lietuviškiau, Naiomio vardą, kad nebūtų jokio įtarimo rusofobija.
 Aną savaitę juos palikome ant suoliuko prie įėjimo į Sokolnikų parką, kur ir rutuliojosi jų romanas. „Profesorius pavadino Aną hetera, rusiškai, žinoma. Ana graudžiai verkė“ – du sakiniai, kuriais baigėsi anos savaitės tekstas. Tęsiame, pirmyn.

Rugsėjis persivertė į antra pusę, bet Naiomi gyvenime buvo pavasaris ir jokių debesų. Vieną kartą iš ryto Naiomi, toliau N., pasišaukė vienas iš fakulteto ar katedros administratorių ir prašė jį prisidėti rašant scenarijų gyvajam paveikslui, kurį reikėtų suvaidinti per vakarą, skirtą sveikam gyvenimo būdui propaguoti. N. užtruko ir į paskaitą jį turėjo palydėti tas administratorius, kad paaiškintų profesoriui, kuris tuo metu dėstė senovės filosofus, kas kaltas, kad nesilaikoma drausmės. Įėjęs į auditoriją, N. tuojau surado Anos siluetą, ji sėdėjo pirmoje eilėje, paglamonėjo akimis ir užlipęs į amfiteatro palubę įsitaisė klausyti ir rašyti. Baigiantis valandai įvyko incidentas.

 Profesorius įsiuto (buvo krūtas, kaip sako rusai), kad viena studentė neklauso, kaip išradingai giria Atėnų demokratiją, sako jai (ne demokratijai): „Komjaunuolei netinka atsisukus į salę svaidytis pasileidėlės žvilgsniais į vyrų pusę. Jeigu neapsisėsite, išvysiu ir nepasirašysiu įskaitos.” Profesorius panaudojo terminą „guliajuščiaja ženščina”, rus. pažodžiui „vaikščiojanti”). Kilo šurmulys, studentai, atrodo, palaikė nusikaltėlę, mūsų herojus nesuprato, kad peikia Aną ir negirdėjo kaip ji gynėsi: „Aš – ne komjaunuolė ir ne guliajuščiaja”.

 Po kelių minučių nuskambėjo skambutis, pamoka baigėsi, N. nulipo iš palubių, priėjo prie Anos. Ji buvo apsiverkusi, kūkčiojo. N. sutriko: Ana atrodė gražesnė negu paprastai, ir N. nežinojo ką daryti. Sako profesoriui, kuris kimšo į portfeliuką savo popierius: „Gal turite sugeriamojo popieriaus ašaroms sugerti?” Profesorius pasileido juokais, supratęs, kad prašymas ironiškas, nerimtas, kitaip sakant šutka, sako: “Aš pajuokavau nevykusiai, atsiprašau ir dar kartą atsiprašau. O ji vis verkia. Ar panelė į jus dairėsi?” – „Nežinau, bet aš būčiau laimingas, jeigu taip būtų buvę. Pas mus, Lietuvoje, mylėtis akimis – įprastas dalykas, ypač šeimose tarp vyro ir žmonos. O kad verkia irgi gerai. Kas verkia, tas ir juoktis moka, kaip sake Ciceronas.”–  „Tai jūs iš Lietuvos, pasakykite ką nors lietuviškai” – Profesorius pasirodo buvo tikras, – smalsus, vadinasi, pilnas išminties. N. sako Anai lietuviškai: „Nustok bliauti, nustok bliauti, neerzink profesoriaus”. –  Ana apsipylė, kaip sakoma, kruvinomis ašaromis: „Ir tu kartu su profesoriumi mane vadini bl… Aš ne komjaunuolė ir ne bl…” ir liejo ašaras upeliu, kaip Čiurlionio paveiksle. N. sako, kad bliauti nėra blogas žodis, o tik verkti sinonimas, taip mamos ramina bliaunančius vaikus. Neturi nieko bendro su juodu rusišku žodžiu, kuriuo rusai dergia savo moteris (dukteris, seseris, žmonas), o kai kurie vartoja dažnai – kaip anglai artikelį „The”.

Profesorius: „Tau bus sunku su ta poliglote, kaip senovės graikams su hetera.” Ir pašnibždom, kad panelė negirdėtų: „Sakyk jai, kad negraži, kai verkia. Padės. Man, kai buvau jaunas, padėdavo.“ – „Bet tai bus netiesa: man šiandien, kai verkia, gražesnė.” – „Nesvarbu, moterys mėgsta netiesą, kai joms sako netiesą. Nors žino, kad netiesa. Tokia mūsų visuomenė. Visos visuomenės, taip pat ir senovės, tokios,” – pasitaisė profesorius.

 – „Ana, nustok verkti. Prašau. Ir profesorius prašo. Tau netinka. Kai verki, tu ne tokia graži“, – taip N. surado progą pasakyti komplimentą iš žodžių, nors atrodė vis ne tie, kad atskleistų tikrovę – kaip nykūs šešėliai.

 Ir visgi, tikrai, visi išsiskyrė patenkinti, susitaikę.

 

 

Rusųprofesorius buvo visais atžvilgiais teisus. Ateitis (kas yra dabar) parodė, kad teisus ir dėl heterų. Nuspėjo dabartinę ES politiką: moterys parduoda save karjerai, nusistato kaip gyvens – kaip vyras, ar kaip moteris, reprodukcijos reikalus ima į savo rankas, motinystę – šalin. Nauja laisvė, naujas vaidmuo, nauja meilė. O laimės ne tiek daug: miršta anksti ir netikėtai.

 Atspėjo, kad Aną žavi heterų kultūra, taip vadinama laisvė, pagrįsta ne morale, o socialine norma, – kad meilės rūšių daug. Jeigu nesiseka tradicinė (pavyzdžiui, esi negraži kaip mūsų etatinės blogerės), galima pasirinkti ką nors kita, kokį žaislą – kaip parduotuvėje. Ir kad nereikia įsipareigoti – ne tik vienas kitam, bet ir gamtai.

 

 

 Tada, kai šitaip jie kalbėjo, prasidėjo ir jau ėjo septintasis dešimtmetis.

 Ana apsiramino, paėmė N. ranką ir su juo pakilo į amfiteatro paskutinę suolų eilę, kur N. anksčiau sėdėjo ir kur buvo jo daiktai. Čia

mūsų lietuviško herojaus laukė premija, kurios dar nesitikėjo.

Ana paleido plaukus, išpynė kasą (heteros elgesys, apie tai vėliau) ir sako tyliai tyliai, kad besirenkantys į salę studentai negirdėtų: „Pabučiuok mane”. N. visai sutriko, nebuvo bučiavęs, kaime nebuvo tokios mados. „Akis. Į akis”– pasufleravo panelė (vėl heteros elgesys). N. prisiglaudė prie Anos akių, dar spėjo pasakyti: „Geros akys. Ir gražios”, kai Ana suspaudė N. galvą rankomis ir įsisiurbė lūpomis į žandą, o paskui ir kitur, kokias 10 sekundžių, o gal ir daugiau, tęsėsi ši laisvės akcija (ir dar heteros elgesys).

 Jiems prasidėjo geros dienos. Pavasaris visur ir visada. N. tą vakarą pirmą kartą palydėjo Aną iki namų ir ilgai negalėjo atsiskirti. Marija, jos pusseserė ir šeimininkė, kur Ana gyveno, sako savo vyrui Igoriui, žiūrėdama per langą iš trečio aukšto: „Žiūrėk, mūsų Anastazija parsivedė kavalierių. Pastebėjau, kad šiemet ne tokia. Vakar per pietus užsisvajojo, paleido iš rankų šaukštą, mažai valgė, sakau valgyk, bet tik šypsojosi, man atrodė kvailai. Gera naujiena, gali būti linksma”.

 Mūsų herojams linksma buvo rečiau negu liūdna. Žinoma, of course, viskas pasikeitė iš esmės.

 


 

 

Atgal