POLITIKA
2023.03.03. Nepriklausomybė Rusijos pašonėje – misija įmanoma?
Kovo 11- ąją švęsime kaip visada. Na arba kaip kas. Patriotai su trispalvėmis, Gediminaičių stulpais, dvigubais kryžiais atlapuose, o naujos kartos komjaunimas dėvės neužmirštuoles. Čia mes. Mes – Lietuva. Mes šiandien Vakarai. Mes spėjome į NATO. Mes bent laikinai saugūs. O kiti Kremliaus valdų kaimynai?
Tomas Čyvas
Katedros aikštėje stovi tankas. Pamuštas rusų tankas, atgabentas iš Ukrainos. Trofėjinis. Kaip sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas (ko gero vienintelis tikrai ministras šitame kabinete-nesusipratime) – visi Rusijos tankai turi tapti trofėjais. Aš už. Ar tai reiškia, kad noriu kariauti? Ne. O bet kaip išeina kitaip?
Ar nori Rusija karų?
Pamenate sovietinės okupacijos laikų „Dainų dainelę“? Viena populiariausių, padainuojama ir rusiškai, ir lietuviškai: „Ar nori Rusija karų?“ (chotiat li russkije voiny). Dainuodavo vaikučiai tą reikalą su ideologine intencija – girdi, nenori rusai kariauti, bet visi puola.
Putino Rusija ramiam miegui nepadeda
Dar 2014 metais, kai Putino vadovaujama Rusija atplėšė Krymą ir dalį kitų rytinių Ukrainos teritorijų, kolega Arkadijus Babčenko socialiniame tinkle – Veidaknygėje – paviešino eilėraštį. Jis buvo rusų kalba, bet labai iškalbingas. Nuo pat pavadinimo.
Jis taip ir vadinosi: ar rusai nori karo? Jame išvardinta buvo viskas: Lenkija, Lietuva, Suomija, Gruzija (galite vadinti Sakartvelu), Moldova ir tai buvo Maidano, Krymo okupacijos bei aneksijos kontekste.
Šis emocinis kolegos pliūpsnis tikrai ne iš niekur. Prisiminkime – save taikos garantu, nenorinčia niekada kariauti šalimi deklaruojanti imperija, kariaudama „tik savigynos karus“, išsiplėtė iki šeštadalio pasaulio sausumos. Ir būtent tai kalė į galvą visiems moksleiviams, o gal net ir darželinukams.
Veidmainystės kaina
Vakarai, t. y. šiai dienai ir mes, išlikome kurti ar apykurčiai, kuomet 1999-ųjų ir 2000-ųjų sandūroje valdžion Rusijoje atėjo Vladimiras Putinas. KGB augintinis. Jis nė neketino ko nors savo pažiūrose maskuoti. Bet... visiems tiko.
Vakarų žiniasklaida kėlė filosofinį klausimą: kas yra ponas Putinas? G.W. Bushas jaunesnysis į jį atsakė: jo akyse pamačiau sielą. Jau velionis John Sidney McCain'as dar tada pasakė Putino akyse matantis tik tris raides: KGB.
Šis politikas buvo teisus, bet prezidentu amerikiečiai jo neišrinko. Gaila. JAV, kaip ir visi Vakarai, tris dešimtis metų žaidė su Rusija keistą žaidimą. Darė biznį, kūrė visokius formatus, bandė į kažką įtraukti. G-7 išplėtė į G-20, pastatė „Nord Stream“ dujų vamzdį. Su Peskovais ir kitais Putino draugais dalinosi teniso kortais ir jachtomis.
Kalbant tiesiai šviesiai – kanibalą mėginta užganėdinti vegetariniais dzinguliukais. Kartais primetant ten mėsos gabaliukų.
Tie mėsos gabaliukai – dalis Moldovos, dalis Gruzijos, Čečėnija ir, gal pasisotins, dalis rytinės Ukrainos.
Deja, atmaitintas, kailį pasiblizginęs kanibalas pasakė: „noriu dar. Ir dabar jau tu, Vakarų maitintojau, man nebepaaiškinsi. Jei ką – ir tave suėsiu. Tu toks... visai nieko. Aš gi atominę bombą turiu.“
Taigi, įtraukimai KGB valdomos Rusijos visur – į verslo, politikos, ekonomikos struktūras, dujų vamzdžių statybos, dalinimasis net karinėmis technologijomis žmogėdrą sutvirtino, suteikė pasitikėjimo savo jėgomis. Ir štai jis toks dabar prieš mus.
Istorijos nemoki – mirsi
Kovo 11-oji, kurią švenčiame, ištiko mus dėka žmonių, kurie neprarado istorinės atminties. Mat buvo atsiminta tai, kas nutiko 1939-aisiais.
Tada nacių Reichas ir bolševikų Sovietija ėmė ir nutarė, kad daliai valstybių bei tautų neverta arba net negalima egzistuoti. Pakalbėję, pasitarę jie pasirašė protokolus. Buvo šalis, kuri nesutiko. Tai buvo Suomija.
Iki šiol be galo ginčijamasi – ar suomiai laimėjo, ar pralaimėjo. Juk prarado daugiau teritorijos nei pradžioje norėjo rusai. Bet laimėjo. Laimėjo, nes neįsileido vidun savęs rusų karinių bazių. Taip, juos paskui apiplėšė turtu (sovietų nomenklatūra suomiškais baldais ir šaldytuvais girtis mėgo) ir teritorijomis. Bet jie netapo sovietine respublika.
Ukraina yra kažkuo šiandien panaši į 1939 metų Suomiją. Ją teoriškai remia Vakarai, bet praktiškai laiko špygą kišenėje ir nori kažkaip konfliktą įšaldyti, idant nebūtų karštos karo fazės prieš Rusiją.
Dalis Vakarų analitikų pabrėžia, jog deklaracijos apie Ukrainos rėmimą „iki pergalės“ ir „kiek reikės“ nelabai aiškiai formuluoja pergalės bei poreikio turinį. Patys ukrainiečiai, kaip antai jų lyderis Volodymyras Zelenskis, galutine pergale laiko 1991-ųjų metų teritorinio fakto atkovojimą, tačiau Vakarų politikai vengia apie tai aiškiau kalbėti.
Nieko aiškaus nėra svarstoma ir apie tai, kas bus po karo? Na, Seime yra Ateities komitetas, kuris surengė klausymus, kuriuose svarstyti keli kovų baigties variantai, tačiau turbūt visiems akivaizdu, jog šios kovos baigtis spręsis ne Lietuvoje ir ne jos Seimo komitetų posėdžiuose.
Taigi – klausimas lieka paprastas. Ar Rusija, jei ji nebus suskaldyta ir/arba sunaikinta gali būti tas kaimynas, šalia kurio galima ramiai miegoti ir ko tam ramiam miegui reikia?
Ar reikėjo atitempti tą rusų tanką į Katedros aikštę? Nežinau. Juolab, kad visi, ne tik prorusiški degeneratai, ten išdarinėja ką nori. Bet.... Putino Rusija, pats jos egzistavimas ramiam miegui nepadeda.
Su Kovo 11-ąja visus. Su ta neįtikėtina ištverme, kuri reikalinga turint tokį kaimyną.
Atgal.jpg)
.jpg)
.jpg)
