VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

2023.03.28. Pamilti Žečpospolitą

Marius Kundrotas

Politologas

Šviesaus atminimo lietuvių mąstytojas Gintaras Beresnevičius įžvelgė, jog lietuviškame istorijos pasakojime žioji spragos. Jo pateiktas pavyzdys – vėlyvoji sovietinės okupacijos epocha. Daugelis lietuvių savo istoriją pasakoja taip, tarsi išsyk po partizanų atėjo Sąjūdis.

O juk buvo keli dešimtmečiai, kai lietuviai gyveno, kūrė ir kovojo dar iki Sąjūdžio, bet jau po partizanų. Šį laikotarpį kai kam patogu užmiršti, nes tektų atsakyti į klausimą: o kurioje pusėje pats tuo metu buvai?

Dar didesnė spraga ligšiol skiria mus nuo viduramžių Lietuvos. Tarsi mirus Vytautui Didžiajam būtų mirusi Lietuva. Ji atsigavusi tik sulig „Aušra“ ir „Varpu“. Taip praleidžiami jau keli šimtmečiai įdomios, didingos ir pamokomos lietuviškos istorijos.

Šis istorinis pasakojimas įsivyravo tarpukario Lietuvoje, kai žūtbūt reikėjo įsitvirtinti kaip tautai ir tautinei valstybei, skiriant save nuo lenkų ir Lenkijos. O vėlyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija nėra įsivaizduojama be Lenkijos. Taip ji išmesta į šiukšlyną.

O juk tik sąjungoje su Lenkija Lietuvos valdovai ėmė šeimininkauti senosiose baltų žemėse – Latvijoje ir Prūsijoje. Tai, apie ką svajojo Vytautas, įgyvendinta Jogailaičių Žygimantų ir jų įpėdinių.

Tik susijungus su Lenkija į Žečpospolitą (Abiejų Tautų Respubliką) sutriuškintas egzistencinis Lietuvos priešas – Maskva. Algirdas į Maskvos vartus įsmeigė ietį, Vazų kariai ją užėmė.

Pagaliau tik Žečpospolitos laikais Lietuva tapo europinės reikšmės valstybe kovose su Osmanų Turkija. Žečpospolitos valdovas Janas Sobieskis tapo antruoju Karlu Marteliu, išgelbėjusiu visą civilizaciją.

Oponentas paklaus: ką gi iš to laimėjo lietuvių tauta? Jos kalbos erdvės traukėsi, lietuviai lenkėjo arba gudėjo, aukštuomenėje plito nuostatos: gentis – lietuviška, tauta – lenkiška.

Jei ne Rusijos aneksija, lietuviai galėjo tapti lenkų etnine grupe, kaip kašubai ar guralai. Pagaliau, ar galima laikyti sėkminga valstybę, kurią galiausiai pasidalijo vokiški bei rusiški kaimynai, o paskutinis valdovas pasitiko šią lemtį be jokio realaus pasipriešinimo?

Šie klausimai iš esmės – teisingi, nors reikalauja tam tikro praplėtimo. Valdovas padalijimus pasitiko pasyviai, bet piliečiai priešinosi. Būtent Žečpospolitos laikais susiformavo gausus laisvų piliečių sluoksnis, nors valstiečiai dar ilgai liko beteisiai.

Augo ir miestų savivalda, o kai kuriose savivaldybėse skambėjo lietuvių kalba. Net žvelgiant siauru etnolingvistiniu aspektu – būtent sąjungoje su Lenkija ir net iš dalies imant pavyzdį iš lenkų suklestėjo lietuviška raštija. Iki tol rašyta gudiškai ir lotyniškai.

Taigi, lietuvių nutautėjimo procesai – gerokai perdedami. Vienu metu vyko du priešingi procesai: asimiliacija ir tautinio sąmoningumo augimas.

Tado Kosciuškos laikais atsišaukimai į tautą jau skambėjo ir lietuviškai. Jei Žečpospolita būtų sulaukusi Tautų Pavasario kaip laisva valstybė, klausimas apie lietuvių tautinę tapatybę dar būtų buvęs atviras.

Negalima vienareikšmiai teigti, kad lietuviai būtų galutinai sulenkėję. Pavyzdžiui, vengrai sąjungoje su austrais liko savita tauta ir gana greitai išsikovojo politinę lygybę dualistinėje imperijoje.

Visgi didingiausias jungtinės Žečpospolitos bruožas buvo dvasinė laisvė, o jos praradimas – skaudžiausia pamoka. Religinis pakantumas atėjo būtent iš lietuviškos tradicijos: galima sakyti, kad lietuviai išmokė lenkus tikrosios tolerancijos.

Tai – beveik beprecedentis atvejis tuometinėje Europos istorijoje. Čia sugyveno katalikai ir stačiatikiai, protestantai ir antitrinitoriai, judėjai ir musulmonai.

Deja, ilgainiui šios tradicijos atsisakyta. Vis labiau įsitvirtino katalikybės monopolis. Pasekmės – protestantai ėmė dairytis į Švediją ir stiprėjančią Prūsiją, stačiatikiai – į Rusiją. Taip prarasta Ukraina.

Dar vienas prieštaringas valstybės bruožas – respublikoniška santvarka. Viena vertus galime didžiuotis, kad buvome viena pirmųjų parlamentinių valstybių Europoje, kai net Anglijoje siautėjo absoliutizmas.

Bet šis parlamentarizmas buvo nuvestas iki kraštutinumo veto teisės principu. Vienas priešo papirktas bajorėlis galėjo sužlugdyti visą valstybės sprendimo aparatą, net karo akivaizdoje.

Pagaliau, skaudi Žečpospolitos piktžaizdė liko baudžiava. Net valstybės žlugimo akivaizdoje anticarinio sukilimo vadams pritrūko ryžto išlaisvinti valstiečius ir mobilizuoti jų mases.

Mažai abejonių, kad tai padarius valstybę dar buvo galima išsaugoti. O juk tai buvo laikai, kai Vakarų Europoje žengta į didesnę socialinę demokratiją.

Klaida buvo ir Saksų dinastijos flirtas su Moskovija. Užuot parėmę Europos didvyrį – švedų karalių Karlą XII, besigrūmusį už Vakarų civilizaciją prieš moskovitų ordas, mūsų valdovai pasirinko priešingą pusę. Po to atėjęs rusų carienės meilužis tik užbaigė vokiškosios dinastijos pradėtą darbą.

Žečpospolitoje buvo daug trūkumų, bet būta ir šlovingų momentų. Ir jos garbė, ir gėda yra mūsų pačių garbė ir gėda. Tai buvo mūsų valstybė. Ne svetima, bet sava.

Šiandien Žečpospolitos atmintis Lietuvai turi strateginės ir net egzistencinės reikšmės. Tereikia išmokti jos pamokas. Vidurio Rytų Europos blokas nuo Oderio iki Dono baseino ir nuo Suomių įlankos iki Juodosios jūros šiandien reikalingas kaip niekad anksčiau.

Šiandien mus vėl dalijasi rusai ir vokiečiai. Briuselis, kuriam komanduoja Paryžius ir Berlynas, bruka mums svetimas ir destruktyvias vertybes, žlugdo šeimas ir tautas, o Maskva žvangina ginklais. Atsispirti vieniems ir kitiems galime tik vieningai.

Naujoji Žečpospolita galėtų būti lygiaverčių tautų ir tautinių valstybių sąjunga, apimanti karinį, kultūrinį ir ekonominį bendradarbiavimą. Be pretenzijų į sąjunginę valstybę ar vienos tautos viešpatiją. Su rotaciniu vadovavimu.

Atsigręžusi į tautinės ir religinės tolerancijos pavyzdžius. Nebėra prasmės ginčytis su sąjungininkais dėl kelių pasienio kaimų ar miestelių. Tik ten gyvenantys tautinių mažumų atstovai turėtų džiaugtis visomis kultūrinės autonomijos teisėmis.

Jei šiandien kovosime tarpusavyje, kaip kadaise kovojo Žečpospolitos bajorų giminės ir konfederacijos, vėl būsime praryti. Ar tikrai istorinės nuoskaudos iš mūsų vidaus karų vertos tokios kainos?

Idant tautos galėtų puoselėti savo kalbas ir kultūras, pirmiausiai jos turi būti saugios savose valstybėse. Tik todėl savo laikais galėjo kurti Mikalojus Daukša ir Konstantinas Sirvydas.

Šiandien turime didį Tautų Pavasario paveldą – tautinę valstybę. Tad sukurkime tokių valstybių sąjungą.

Naująją Žečpospolitą su visomis jos dorybėmis, bet be jos trūkumų.

Be klerikalizmo, parlamentinės anarchijos, vienos tautos dominavimo, socialinės atskirties.

Laisvų tautų sąjungą.

Atgal