POLITIKA
2024.01.10. Rusija: mitai ir istorija
Marius Kundrotas, istorikas ir politologas
Politikoje ir kultūroje, kaip ir kitose srityse, žmogaus mąstymas dažnai remiasi analogijomis. Dažnai, sutikę naują ir menkai pažįstamą reiškinį, jį aiškiname sąsajomis su geriau pažįstamais reiškiniais.
Aiškinant Rusiją elgiamasi priešingai. Šimtmečius pažįstamas reiškinys, nuo Algirdo laikų visada buvęs tai šalia, tai virš mūsų, aiškinamas gerokai tolimesnių ir mažiau pažintų fenomenų įtakomis. Vieni Rusijos politinį ir kultūrinį būdą kildina iš Bizantijos, kiti – iš mongolų-totorių Ordos.
Rusijai ginklu įsiveržus į Ukrainą šie aiškinimai dar labiau išpopuliarėjo. Mitologizuojant ir idealizuojant Europos Sąjungą giedama apie gerąją Europą ir blogąją Aziją, kuriai atstovaujanti ir imperinė Rusija. Pastarąją visaip siekiama atskirti nuo Europos ir lokalizuoti kur nors kitur.
Pirmuoju blogio šaltiniu, iš kurio savo syvus sėmusi Rusija, įvardijama Bizantija. Šalis, iš kurios atėjusi stačiatikybė ir patvaldystė. Supriešinama su Romos pilietinėmis dorybėmis ir siejama su Rytų despotijomis.
Iš tiesų Bizantijos kaip tokios niekada nėra buvę. Ja vadinama valstybė pradėjo ir baigė savo gyvavimą kaip Romėjų imperija. Tai buvo Romos imperijos rudimentas, likęs po to, kai vakarinę šios imperijos dalį užvaldė vadinamųjų barbarų tautos. Romoje nuo seno klestėjo vergovė, o piliečių valdžia – Respublika – baigėsi dar prieš Kristų, Oktavianui Augustui įkūrus imperiją. Vadinamoji Bizantija čia nėra išradusi ničnieko naujo. Pradedant despotija ir baigiant bet kokią civilizaciją lėtai pūdančia korupcija.
Istorinė tiesa yra tokia, kad tiek Kyjivo Rusia, vėliau praminta Ukraina, tiek Naugardo Respublika buvo bizantiškos politinės kultūros palikuonės. O šiandien būtent Bizantijos patriarchas Baltramiejus sudarė sąlygas įsisteigti tiek Ukrainos autokefalinei stačiatikių Bažnyčiai, tiek egzarchatui Lietuvoje. Bizantija, Konstantinopolis, Stambulas, šiandien gina laisvę rytinėje Europos subžemyno dalyje.
Trūkstant argumentų Rusijos lokalizavimui už Europos ribų per Bizantiją pasitelkiama Orda. Išties Moskovija – dabartinės Rusijos pirmtakė – iškilo Ordos įtakoje. Bet Ordai jasaką mokėjo ir demokratinis Naugardas. O šiandien tikrieji Ordos palikuonys – Krymo totoriai – yra ištikimiausi Ukrainos sąjungininkai ir aršiausi Moskovijos priešai. Priešai, kuriuos visais būdais siekiama išbrukti iš jų istorinės tėvynės.
Totorių Ordos – laisvų karių bendruomenės – pagrindu susikūrė ir kazokų respublika, ant kurios laikosi didelė dalis šiuolaikinės Ukrainos istorinio tapatumo. Orda, šiandien siejama su įsivaizduojama azijine despotija, kilo iš genčių sąjungos, savo esme – respublikos. Tik vėliau respubliką keitė chanų despotija. Kazokai apvalė respubliką nuo despotijos apnašų ir atkūrė pirminę bendruomeninę santvarką.
Taigi, kalbant apie Rusiją, jos metafizinio blogio šaknų reiktų ieškoti ne Bizantijoje ir ne Ordoje. Rusijos blogis glūdi joje pačioje. O kas yra Rusija? Patinka kam tai ar ne, ji yra Europos dalis.
Tuo metu, kai Rusija dar tiktai kūrėsi, Prancūzija ir Ispanija buvo tokios pačios patvaldinės valstybės. Tai, kas vienur vadinta samoderžavija, kitur vadinta absoliutizmu, bet esmė buvo ta pati. Mažiau patvaldystės buvo protestantiškose Britanijos, Skandinavijos ir Vokietijos valstybėse, o mažiausiai – paradoksaliai – katalikų dominuojamoje Abiejų Tautų Respublikoje.
Ispanijoje absoliutizmas tęsėsi beveik iki pat XX a. Prancūzijoje feodalinį absoliutizmą keitė jakobiniškasis, praliejęs dar daugiau kraujo ir dar labiau suvaržęs piliečių teises. Net ir dabar šioje šalyje viešoji kontrolė gerokai pranoksta valdžios pretenzijas į visuomenės gyvenimo sritis didžiumoje Europos. Krikščionims mokykloje plėšomi kryželiai, musulmonėms – hidžabai. Karingą katalikybę pakeitė karingas laicizmas, bet polinkis viską kontroliuoti išliko vienas ir tas pats.
Nors ir labai patrauklu Rusijos patvaldystę kildinti iš Azijos sultonatų ir chanatų, ji buvo tiesiog ilgiau užsitęsęs europietiškas absoliutizmas. Kalbant apie vėlesnius laikus – ne Azija, o Europa dovanojo Rusijai bolševizmą. Tą patį, kuris leftizmo pavidalu šiandien labiau siautėja Europoje nei Azijoje.
Šiandieninė Vladimiro Putino santvarka Rusijoje – taip pat europietiška. Tai – modifikuotas itališkasis fašizmas su ispaniškojo frankizmo ir vokiškojo nacizmo elementais. Vado kultas, masių egzaltacija ir beribis galios kultas atėjo būtent iš futuristinių Vakarų Europos judėjimų. O valstybės iškėlimas virš tautos ir virš piliečio yra tobulas fašistinio idealo pasikartojimas. Iš frankizmo perimtas klerikalizmas, o iš nacizmo – įsivaizdavimas, jog tam tikros tautos (šiuo atveju – ukrainiečių) nėra vertos gyvuoti.
Dar mažiau įtikina faktas, kad šiandien didelė dalis Rusijos yra Azijos subžemyne. Ne taip seniai ir britų, prancūzų, ispanų kolonijinės imperijos didžiąja dalimi gyvavo už Europos ribų. Rusija tiesiog vėluoja dekolonizacijos procese. Šį vėlavimą sąlygoja tiek vientisumo įspūdis (Vakarų Europos imperijas nuo jų kolonijų skyrė vandenynai), tiek dabartinių Vakarų naivumas, tikintis, jog Rusija kada nors taps demokratine ir Vakarams draugiška valstybe, užuot investavus jėgas ir pinigus į dekolonizaciją.
Rusijos valstybės užuomazgas sudarė suslavinti baltų ir ugrofinų palikuonys gilioje Kyjivo Rusios provincijoje. Vėliau į šia valstybę įjungtos kitos slavų, ugrofinų, tiurkų gentys ir tautos. Didžiuma rusų šiandien yra tiesiog nutautėliai. O tokie visada yra geriausia bazė kurtis imperijai.
Imperija iš esmės skiriasi nuo tautinės (nacionalinės) valstybės. Ir tiems, kas šiandien laiko V. Putiną nacionalistu, derėtų pasidomėti, kaip jis smerkia šūkį „Rusija – rusams!“ Jis visiškai tiksliai suvokia, kad tai reiškia: „Čečėnija – čečėnams!“, „Tatarstanas – totoriams!“, „Sacha – jakutams!“. Tikrieji rusų nacionalistai šiandien sėdi kalėjimuose arba priversti palikti savo tėvynę.
Išspręsti Rusijos imperializmo problemą šiandien gali tik nacionalizmas. Pirmiausiai – pavergtųjų tautų, o po to – ir pačių rusų nacionalizmas. Vakarų kolonijinės imperijos gana sunkiai atsisveikino su savo užjūrių kolonijomis, o su žemyninių kolonijų laisvės siekiais kovoja ligšiol. Skaudžiau tai atsiliepia katalonams, švelniau – škotams ir valams.
Šiandieniniam rusų nacionalistui turėtų pirmiau rūpėti, kaip išsaugoti sparčiai kitataučių kolonizuojamus rusų kraštus rusiškais, nei kaip išlaikyti savo valdžioje pavergtus imperijos pakraščius. Imperija visada žudo tautas. Ir pirmiausiai – savo titulinę tautą. Jeigu, žinoma, rusų atveju apie tai apskritai galima kalbėti.
Rusija tam tikra prasme primena juodąją skylę. Kuri siurbia į save visa, kas pasitaiko jos aplinkoje. Pats rusų savivardis yra ne daiktavardis, o būdvardis: rusiški. Rusiški totoriai, rusiški udmurtai, rusiški jakutai. Be abejo, tarp visų kitų rusiškųjų rasis erdvės ir rusiškiems lietuviams, latviams, estams. Jei tik pastarieji sutiks būti rusiški. O jeigu norime išlikti savimi, šią juodąją skylę būtina tiesiog sunaikinti. Tiesiog dabar.
Atgal
.jpg)
