VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

POLITIKA

02 04. Žmonijos votis – pilietiniai karai

2011 02 04

Algirdas Pilvelis

Žmoniją nuo senų laikų drasko pilietiniai, arba brolžudiški, karai. Nors kiekvieną kartą tikimasi, kad tam barbarizmui, praūžus tokiai nelaimei, jau padėta pabaiga, bet galo ir krašto tam nėra. Kas gi mūsų dienomis vyksta arabų šalyse? Tuniso „revoliucija“ persirito į Egiptą, neramumai Jordanijoje ir Jemene... Atrodo, visi lyg įprato sutikti: „taip reikia“, nes visą laiką istorijoje taip ir buvę. Ir taip smurtas, griovimai vis nesiliauja, netgi ir šiandien, XXI amžiuje, neliko vilties. Kažin ar žmonija dvasiškai ir doroviškai nuėjo bent vieną žingsnį į priekį. Ir kas gi dedasi šiame pasaulyje? Nuo seniausių iki šių laikų mirtis ir žudynės vis prasiveržia tartum baisi šmėkla, ir liejasi kraujas. O gal tarp Prancūzų revoliucijos, rusų pilietinio karo bei dabartinių įvykių Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose yra tiesioginių sąsajų?

Dar vidurinių amžių laikų anglų filosofas Tomas Hobsas (1588–1679) teigė, kad žmogus iš prigimties esąs blogas: žiaurus, godus, klastingas ir pavydus. Ir tik racionalus protas, arba „dieviška savybė“, gali padėti sukurti tobulesnį gyvenimo modelį, arba valstybę. O valstybės principai remiasi bibliniu postulatu: „Nesielk su kitu, kaip nenorėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi“. Ir tik tvirta valdžia gali užtikrinti tokią protingesnę sistemą.  Valstybėje vykstančios suirutės, „revoliucijos“ yra absoliutus blogis, grąžinantis visuomenę į „pirmykštę“ būseną, arba „karo kiekvieno prieš visus padėtį“. O šiais laikais atsiranda „teoretikų“, kuriems pilietiniai karai yra „natūrali būsena“, vedanti „į pažangą“. Tokios teorijos dvelkia pilietinių neramumų bei karų kurstymu. Ar šiandien jos netampa populiarios?

Nors ir bandoma ieškoti pilietinių neramumų priežasčių, jos randamos skirtingos, tačiau scenarijus visur ir visada būna panašus. Nuo „idėjų“, kokios jos bebūtų, kaip gražiai beskambėtų, pereinama prie beprasmiško smurto ir griovimo.

Antikos paveldas?

Senovės graikų valstybėlėms buvo būdingi nuolatiniai perversmai, ginkluota kova dėl valdžios. Vienoje tokioje valstybėlėje per metus įvykdavo net keli. Kad ir kaip bebūtų smerkiami tokie politiniai veiksmai, jie vis kartodavosi.

Tos amžinos pilietinės rietenos persikėlė į Romą. Ilgai tai buvo teisinama, esą taip pamažu kuriama stabili valstybė, bet nuolatiniai perversmai II a. pr. Kr. įgijo pilietinių karų formą. Toks žiaurus karas, pavadintas „vergų sukilimu“, 132 m. pr. Kr. įvyko Sicilijoje. Atrodo, kad kova už laisvę turėtų būti labai kilnu. Bet kaip rašo to meto istorikas Diodoras, Sicilija buvo savotiška sala. Joje bastėsi daugybė pabėgusių vergų, kurie ne už laisvę kovojo, bet paprasčiausiai plėšikavo. Net daugelis vergvaldžių iš vergų, parvežtų daugiausia iš Azijos, sudarydavo „apsaugos būrius“ neva apsisaugoti nuo ginkluotų pabėgėlių antpuolių. Tačiau patys tas gaujas siundydavo vieną prieš kitą, kaimyną prieš kaimyną. Tokioje aplinkoje subrendęs sukilimas buvo ypač kruvinas, žiaurus. Sukilimui vadovavo Jernas iš Sirijos, subūręs daugybę savo tautiečių. Po įvykdyto perversmo visi romėnai nubausti mirties bausme, net jų šeimų nariai, mažamečiai vaikai, jie buvo tiesiog viešai nukirsdinami kalavijais miestų aikštėse. Nors ir buvo paskelbta nepriklausoma nuo Romos nauja valstybė – Sicilijos karalystė, kuri net leido savo pinigus, bet joje nebuvo jokio stabilumo. Karaliumi tapęs Jernas, nors ir sėkmingai gynėsi nuo romėnų karinių ekspedicijų, bet negalėjo susitvarkyti su „savais“, tai yra daugybė „kovotojų būrių“atsisakė jam paklusti, jie ir toliau plėšikavo, nors ūkių (vilų) šeimininkai jau buvo kiti. Naujoji valstybė taip ekonomiškai nusmuko, kad valdovui buvo sunku išlaikyti bei išmaitinti kariuomenę. Ir armija silpo, nors tarp vergų nemažai pasitaikė į nelaisvę paimtų kariškių, kurie buvo neblogi strategai. Taip romėnams pagaliau pavyko įsitvirtinti ir jie pradėjo vieną po kito apgulti miestus. Ypač žiauri buvo Tavromenijaus apgultis. Miesto gynėjai, stokodami maisto, iš pradžių suvalgė vaikus, o po to ir moteris. Tik jau visiškai išsekę iš bado buvo priversti pasiduoti, o sukilėlių karalius gyvenimą baigė kalėjime.

Beveik per šimtą metų Roma išgyveno dvylika žiaurių pilietinių karų, o ne viename iš jų aktyviai dalyvavo, tai yra juos inicijavo legenda tapęs imperatorius Cezaris, faktiškas imperijos įkūrėjas. Pagaliau pats tapo sąmokslo auka pateisindamas biblinį postulatą (tuo metu žydų, tai ikikrikščioniškas laikotarpis): „Kas pakelia kalaviją, tas nuo kalavijo ir miršta“.

Netgi tokios sunkios „romėniškos pamokos“ nedaug padėjo pasauliui. Pilietinių karų buvo draskoma ir viduramžių Italija. Tai tarytum ta „juodoji“ žmogaus prigimties pusė. Tik ar kiekvieno žmogaus?

Naujoji smurto epocha

Ypač kruvina Prancūzų didžioji revoliucija pradeda naują neregėto masto pilietinių žudynių etapą. Ir jis naujai santvarkai įtvirtinti nebuvo būtinas! Tai jau nebuvo žūtbūtinė kova kaip senovės graikų ir romėnų laikais, bet žudynės prasidėdavo dėl žudynių. Tų laikų žmonės buvo susipažinę su tokių kultūringų tautų kaip graikai ir romėnai nuolatine ginkluota grupuočių kova dėl valdžios, bet manyta, kad senovės žmonės buvę labai temperamentingi, lengvai užsiplieskiantys, todėl taikiai ginčus retai galėdavo išspręsti.

O štai Prancūzų revoliucijos teroras prasidėjo jau po faktiško valdžios perėjimo į jakobinų rankas... Likus tik penkioms dienoms iki atmintino Bastilijos šturmo, jau Generaliniai luomai buvo suformavę ir Nacionalinę asamblėją, ir Steigiamąjį susirinkimą, kuris priėmė „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“. Nors karalius Liudvikas XVI to ir nepalaikė, bet valdžią praktiškai jau buvo praradęs. Tačiau atsakomieji revoliucionierių veiksmai atvedė prie totalinio smurto. Žlugus silpnutei karaliaus valdžiai, prasidėjo pjautynės tarp atskirų revoliucionierių grupuočių, ir visus konfliktus provokavo vienas maišto, pavertusio jį pilietiniu karu, kurstytojas, istorijoje taip liūdnai pagarsėjęs Maksimilijanas Robespjeras. Kruvinu keliu atėjęs į valdžią, tapęs diktatoriumi, jis pasiskelbė naujos jo sugalvotos religijos vyriausiu žyniu. Nors prieš tai buvo aktyvus kovotojas su dvasininkų privilegijomis. Pagaliau ir pats „naujas dievo įsikūnijimas“ buvo nuverstas per vadinamąjį Termidoro perversmą ir giljotinuotas. „Ribespjeriškoji“ Prancūzija pradėjo aktyvius karus su Italijos karalystėmis, Nyderlandais, Ispanija, Austrija, sukūrė aplink save šešias satelitines valstybes. Pradėtas karas su Anglija dėl Egipto. Tik 1799 m. Napoleono įvykdytas karinis perversmas užbaigė kruviną pilietinių karų epopėją. Vien teismų nuosprendžiais per tą laiką buvo giljotinuota 17 tūkst. žmonių. Porevoliucinio laikotarpio pilietiniuose karuose žuvo 800 tūkst. žmonių. Tokia buvo diktatūros kaina Prancūzijoje.

Amerikos pilietinis karas pareikalavo 600 tūkst. žmonių aukų vien dėlto, kad Pietų valstijos atsisakė panaikinti vergovę, subūrė 23 maištaujančias valstijas ir kūrė atskirą valstybę - Konfederaciją, kurioje vergovė turėjo būti amžina. O Šiaurė nelaukė, kol separatistai išseks, iškart pradėjo karo veiksmus.

Bet šiurpiausias istorijoje pilietinis karas įvyko bolševikų valdomoje Rusijoje. V.Leninas jį planavo iš anksto, sąmoningai jį kurstė. Dar 1914 metais bolševikai paskelbė lozungą „Paverskime imperialistinį karą pilietiniu karu!“ Tai liudija tuometinės „Pravdos“ numeriai. Taigi „taikus“ V.Leninas Pirmajame pasauliniame kare nesiekė jokios taikos, o tik savojo karo. O 1917 m. rugsėjį jis buvo performuluotas į „pasaulinės revoliucijos“ idėją. Ir Rusijoje taip pat nebuvo jokių prielaidų maištui, vėliau peraugusiam į kruviniausią žmonijos istorijoje pilietinį karą. Juk iškart po vadinamosios Vasario revoliucijos 1917 m., jau kovo 2 d., caras Nikolajus II atidavė valdžią savo sūnui, kuris, būdamas nepilnametis, ją perdavė savo dėdei Michailui! Šis iškart atsisako ir visus įgaliojimus perduoda Steigiamajam susirinkimui. Taip 1917 m. kovo 2 d. carinė Rusija faktiškai tampa respublika! Tereikėjo Steigiamajame surinkime nuspręsti, kokia bus ta respublika. Ir kam reikėjo išžudyti visą caro šeimą? 1917 m. lapkričio 12 d. rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą bolševikams, pačiai „populiariausiai“ partijai, tedavė vos ketvirtadalį balsų... Štai čia ir buvo nuspręsta surengti maištą! Jis pompastiškai pavadintas Didžiąja Spalio socialistine revoliucija. V.Leninui to mažai, jis provokuoja savo sąjungininkus ir koalicijos partnerius – kairiuosius eserus sukilti Maskvoje. Jis juos visaip žemina ir diskriminuoja! Jo išsvajotas Pilietinis karas prasidėjo. Vadinamieji „baltieji“ į karą įsitraukė tik po to, turėdami vienintelę idėją atkurti Steigiamąjį susirinkimą ir taip sudaryti sąlygas išspręsti Rusijos likimą parlamentiniu būdu, tik piliečių išrinktos partijos turėjo priimti konstituciją, nustatyti santvarką, valdymo sistemą... Ne itin populiarūs bolševikai nėjo į jokias derybas, žinodami, kad daugumos vėl negaus. Taigi karas. Po 1918 m. liepos 6 d. karo veiksmai kaip prasidėjo, taip tęsėsi iki pat 1922 m., kol Vladivostokas buvo paimtas bolševikų. Šis neregėtai baisus pilietinis karas pareikalavo 10,5 mln. žmonių aukų. Bet mažiau kaip pusė žuvusiųjų mūšiuose buvo kariškiai. 6 mln. aukų buvo taikūs gyventojai, mirę nuo bado ir epidemijų!

Tokių žvėriškų brolžudiškų skerdynių pasaulio istorija dar nežinojo. Dar niekur nebuvo pratrūkusi tokia pilietinio karo votis.

Ypatingu žiaurumu pasižymėjo ir Kinijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Mao Dzeduno vadovaujama „kultūrinė revoliucija“. Vien 800 tūkst. žmonių buvo sušaudyta, net nežinoma, kiek pasodinta į kalėjimus, ištremta į atkampius Kinijos rajonus... Ši revoliucija barbariškumu pralenkė viską. Tarp „represuotų“ (sušaudytų) buvo 2 600 menininkų. Pasaulį sukrėtė neregėto barbarizmo aktas Usuanio apskrityje: ten vietiniai komunistai, rodydami lojalumą „didžiajam vairininkui“, suvalgė 100 „priešų“ lavonų. Tarp tų barbarizmo aukų buvo ne tiek mažai ir buvusių partinių...

Štai ir „laisvės epopėja“ – žmogėdrystė ir senovės Romos laikais Sicilijoje II a. pr. Kristų, ir tas pat barbarizmas kone „šiuolaikinėje“ Kinijoje. Štai čia ta jungiamoji pilietinių karų grandis.

Pilietinis karas Egipte?

Kas gali prognozuoti įvykius Egipte? Per kelias dienas nuo akmenų žūsta apie 300 žmonių. Apiplėštas Kairo muziejus, plėšikavimas tampa tokia pačia problema kaip antikinėje Sicilijoje. O pilietiniai karai gresia plisti po visas arabų šalis. Iš pradžių prasideda Tunise prieš seno diktatoriaus valdžią, persimeta į Egiptą, Jordaniją, Jemeną. Arabų pasaulis liepsnoja, o kai kas dėl to ir džiaugiasi... Egipte opozicija iš viso nesidera dėl rinkimų. Taigi siekiama įtvirtinti „naują santvarkos modelį“ (kol kas niekam neaiškų) smurtu ir krauju. Pilietiniu karu.

Kruvinieji karo klounai

Galime pasakyti, kad tokie šiurpūs pilietiniai karai neapsiėjo be „politinių asmenybių“, tai yra karo kurstytojų, kurių vaidmuo čia didžiulis. Tai tik V.Leninas ieškojo „objektyvių priežasčių“, kad nusiplautų nuo savęs masinių ir visai nereikalingų žudynių kaltę. Viso to tikslas – naudojantis sunkia situacija ir ankstesnių vadovybių klaidomis įtvirtini asmeninę valdžią.

Lietuvoje panašiu veikėju tampa Algirdas Paleckis, ėmęsis tokio kurstytojo vaidmens. Pajutęs, kad valdžia braška, skurdas, emigracija vis didėja, Lietuva dėl buvusios ir esamos vyriausybių šiurkščiausių klaidų atsidūrė vos ne prie pražūties ribos, vaidinantis „bolševiką“ avantiūristas, išeivis tik iš Vilniaus vicemero posto, stengiasi griebti kur kas daugiau ir bet kokia kaina.

Ką gi reiškia provokaciniai jo pareiškimai per radiją, esą Lietuvos okupacijos nebuvę, esą per 1991 m. sausio 13 d. „savi šaudę į savus“? Juk jis tik „kelia versiją“, kartu ir teigia, bet nė vieno įrodymo nepateikia! Suprantama, daugelį tų įvykių dar gaubia paslaptis. Bet A.Paleckis nepateikia jokios naujos informacijos! Jis jos paprasčiausiai neturi. Kaip „tiesos šaltinį“ cituoja pučistų memuarus. Bet juk visa tai laužta iš piršto... Tačiau „revoliucionieriui“ A.Paleckiui tiesa rūpi ne daugiau kaip V.Leninui.

Kuo jis remiasi teigdamas, kad „okupacijos nebuvo“, tebuvęs „sunkus pasirinkimas“? Tai visiškos nesąmonės. Nei Sovietų Sąjunga, nei Vokietija neklausė Lietuvos nuomonės. Ultimatumai buvo besąlygiški. Galima ginčytis tik dėl fakto, kad Lietuva 1940 m. nepasipriešino Sovietų Sąjungai, o priėmė ultimatumą. Tik dėl fakto, o ne dėl pačios okupacijos. Žinoma, jei tuometinė Lietuvos valdžia būtų pasipriešinusi iki karo, o ne po karo, tai „revoliucionieriaus“ seneliui būtų buvę kur kas sunkiau parvežti „Stalino saulę“. Bet jeigu jau šeimininkas prastai gina nuo plėšikų savo turtą, tai ar jau reiškia, kad nebuvo apiplėštas? Bet A.Paleckio logika kaip tik tokia, visiškai absurdiška. Galima kiek lenda ginčytis dėl paties politinio fakto, įvairių galimybių ar išeičių,  gal net naudinga taip elgtis, bet jokiu būdu ne dėl okupacijos. Ar ultimatumas ir kariuomenės įvedimas ne okupacija?! Tai kas gi? Jis okupaciją vadina „sunkia integracija“, bet tai vėl paprastas absurdas, kvaila fantazija. Juk žinome, kad „integraciją“ sovietai įvykdė kone žaibiškai, A.Paleckio senelio padedami. Tai kurgi tas sunkumas? Kaip matome, jo teiginiai yra net apgailėtinai absurdiški. Tik jis ne tiesos siekia! Tai politinė avantiūra, noras ciniškai patraukti dėmesį, suvaidinti „didį politiką revoliucionierių“, pasinaudoti situacija. Kaip ir visų „didžiųjų pilietinių karų“ laikais veikėjai, kuriuos minėjome. O prisiminkime, kiek kartų šis „istorijos išminčius“ apsijuokdavo savo pareiškimais, kai dar buvo Vilniaus vicemeru. Tada jį visi laikė klounu. O kuo jis nori tapti šiandien? Bet akivaizdu, kad dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ jis nė nemirktelėjęs paaukotų Lietuvą. Kaip ir jo senelis. Rusams? To negali teigti, nes jis taip pat šaltakraujiškai aukotų ir kinams. Jeigu jam būtų naudinga. Čia nėra kilnių jo sumetimų, jokių „klaidų“ ar „ideologinio fanatizmo“, o absoliutus politinis cinizmas. Šiandien jis nori virsti kankiniu. Tik jo vieta netgi ne ant ešafoto, o deja, - cirke. Jam ten blogai, todėl jis toks piktas. Jam visur blogai, kur jis neturi labai daug valdžios.

Apnuodijimo simptomai, dėl kurių atsiranda žmonijos votys

Kokie nuodai patenka į visuomenės organizmą, kad jame atsiranda vočių bei piktžaizdžų. Tai visų pirma dorovinių vertybių devalvacija. Tada atsiranda ir cinizmas ir galima manipuliuoti tūkstančių žmonių gyvybėmis. Toks cinizmas veda link materialinių gėrybių perdalijimo. Užuot bandžius jas dalyti teisingumo principu, taip atkuriant teisybę, jos paprasčiausiai atitenka plėšikams ir cinikams. Liaudis lieka apgauta: ne tik nieko negauna, bet dar pralieja upelius kraujo dėl „šviesios” cinikų ateities. Taip pradedamos kurti įvairios „valstybės vizijos“ piliečių sąskaita. Ir tai jau diktatūra!

Ar yra kokių vaistų nuo tų žmonijos vočių? Betgi Kristaus mokyme paaiškinta, kad žmogus neturi itin rūpintis žemiškais dalykais, arba „tegu rytojus pasirūpina pats savimi“. Tai nereiškia, kad žmogus turi nieko nedaryti. Esą „Dangiškasis Tėvas ir taip duos“. Iš tikrųjų žmogus privalo rūpintis ypač dvasios bei moralės dalykais. Ir tai svarbiausia! Tada jis išvengs nuopuolio, dvasinės degradacijos ir jokie nuodai į jo sąmonę nepateks. Taigi neatsiras tų pilietinių karų vočių. Štai tada „Dievas visko duos“. Bet kaip žmonės dažnai pamiršta tuos gyvybinius dalykus! Kaip juos dažnai užvaldo aklas godumas ir begalinis  valdžios troškimas.

Atgal