VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

08.08. Kunigo Aleksandro Papučkos – 40-osioms mirties metinėms

Dr. Aldona Vasiliauskienė 

2012 m. birželio 26 d. „Lietuvos aide“  išspausdintas Algimanto Indriūno straipsnis „Kun. Aleksandrą Papučką prisiminus“. Jautrų straipsnį parašė inžinierius, restauratorius, visuomenininkas, kun. A. Papučkos (1914 02 14–1946 04 07–1977 06 16) seserėnas – sesers Marijonos sūnus, 35-osioms kunigo mirties metinėms  paminėti.

Po penkerių metų, t. y. 2017 m., minint kunigo A. Papučkos 40-ąsias mirties metines, jo atminimas pagerbtas įvairiais renginiais: šv. Mišiomis, išleista nauja knyga, kunigą pažinojusiųjų papasakotais atsiminimais.

Kupreliškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

Kupreliškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje Rimantas Čekelis su sesute Laima Čekelyte - Sližiene

 Kupreliškio parapijos kapinėse prie kun. Aleksandro Papučkos kapo Laima Čekelytė Sližienė

Rimantas Čekelis ir Stefanija Gokaitė Skapiškyje prie Koplytstulpio ir Rūpintojėlio Dievo tarnui Mečislovui Reiniui

Tikintieji Kupreliškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje šv. Mišiose meldžiasi už  kun. Aleksandrą Papučką

Kun. A. Papučka – Dievo meilės skelbėjas ir liudytojas savo gyvenimu, jaunų žmonių dvasingumo ugdytojas, kovotojas už Lietuvos laisvę (LKB kronikos platintojas), tautosakos rinkėjas,  palikęs visų jį pažinojusiųjų širdyse ir atmintyje nenykstantį gerumo pėdsaką. 

Kun. Aleksandro Papučkos vaikystė, mokslo metai

Būsimasis kunigas gimė Sausalaukės kaime (Svėdasai), buvo aštuntas vaikas šeimoje (tačiau trys broliai ir sesuo mirė maži, išaugo tik Aleksandras, Marija (Indriūnienė, 1899–1984), Ona (Balaišienė) ir Zofija Papučkaitė.

Aleksandras mokėsi Svėdasų pradžios mokykloje (1922–1926) , Užpalių keturklasėje, deja, susirgo. Pasveikus, liko silpno regėjimo. Dirbdamas žemės ūkio darbus, nuo 1927 m. A. Papučka pas  Svėdasų vargonininką Petrą Vinkšnelį keletą metų mokėsi vargonininkauti. Išmokęs groti armonika, kartu su svėdasiškiais Algirdu Jurevičiumi ir Jonu Kasčiu-Kastečka įkūrė kaimo kapelą, subūrė Svėdasų mergaičių mažąjį „Valandų" chorelį ir jam vadovavo.

Vargonininkudirbo  Andrioniškio (1931–1932) ir Adomynės (1932–1938) bažnyčiose, vadovavo įvairioms katalikiškoms organizacijoms.

Algimantas Indriūnas straipsnyje „ Kunigą Aleksandrą Papučką prisiminus“ (Lietuvos aidas. 2012. 06. 26), rašo: „ Kun. Aleksandras Papučka - Vaižganto giminaitis. Kai kan. Juozas Tumas Svėdasų bažnyčioje aukodavo Mišias, Aleksiukas visada jam patarnaudavo. Vaižgantui patiko guvus berniukas. Jis uždėjo Aleksandrui rankas ant galvos ir pasakė:

–Perduodu tau visas savo savybes.

Vėliau visi kalbėjo, kad Papučka – tikras Vaižgantas.

Aleksandras nuo vaikystės svajojo būti kunigu. Susikviesdavo Svėdasų miestelio, Liepų gatvės vaikus, įlipdavo į pintinę, svėdasiškių vadinama underia, ir sakydavo pamokslus. Vaikystėje susirgo ir nebegalėjo mokytis. Buvo labai muzikalus. Jo tėveliai anksti mirė. Padedant vyresniajai seseriai Marei ir jos vyrui Jonui Indriūnui, išmoko vargoninkauti“.

Kupiškio gimnazijoje eksternu išlaikė baigiamuosius keturių klasių egzaminus (1938), Kaune mokėsi savarankiškai (1938–1940), baigęs dar dvi gimnazijos klases (eksternu), mokėsi Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune (1940–1946). Jis yra sakęs:

Kad  nors vienas Mišias atlaikyčiau. Jei ne bažnyčioje, tai nors po pušele. 1946 m. išsipildė Aleksandro didžiausia svajonė. Buvo įšventintas kunigu.

1946 m. balandžio 6 d. Kauno jėzuitų bažnyčioje Kaišiadorių vyskupas – dabar jau palaimintasis Teofilius Matulionis (1873 06 22–1900 03 04–1929 02 09–1962 08 20) įšventino jį subdiakonu, o balandžio 7 d. – diakonu. 1946 m. birželio 16 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03) įšventino jį į kunigus. Pirmąsias šv. Mišias aukojo ir Primicijinį palaiminimą teikė  Kaune, Adomynėje ir Svėdasuose.

Kunigo Aleksandro Papučkos darbuotė parapijose, susidūrimai su okupacine valdžia

Kun. A. Papučka vikaru dirbo Vabalninke (1946–1947), Anykščiuose (1947) ir Salake (1947–1949), klebonu –  Skiemonyse (1950–1964),  Sudergyje  (1964–1965) ir Kupreliškyje (1965–1977).  Jam teko aptarnauti ir Papilio parapiją (1975–1977).

Vikaraudamas Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje (Biržų r.) A. Papučka išgarsėjo kaip nuoširdžiai su žmonėmis bendraujantis dvasininkas, tapo populiarus, todėl susibarė su vietine valdžia ir pasiprašė perkeliamas kitur.

Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto  Mato parapijoje vikaras  ugdė tikinčiųjų giedojimo meną, ragino melstis giesmėmis. Bandydamas apsaugoti aktyvų vikarą  kun. A. Papučką nuo valdžios persekiojimo, Panevėžio vyskupas jį iškėlė iš Anykščių.

Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios parapijoje irgi pasižymėjo kaip uolus dvasininkas ir iškalbingas pamokslininkas. Be to, ugdė choristus, nelegaliai kaimuose organizavo valdžios draudžiamą „Gyvąjį Rožinį". Šalia vikaro pareigų jis buvo gavęs vyskupo nurodymą laikyti pamaldas ir Degučių (Zarasų r.) bažnyčioje, bet ten buvusią bažnyčią valdžia netrukus uždarė. Keletą mėnesių jis dirbo Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos (Zarasų r.) administratoriumi.

Kun. A. Papučkai klebonaujant Skiemonių Švč. Mergelės Marijos Aplankymo parapijoje, šios  parapijos Janonių kaime (Molėtų r.) 1962 m. liepos 13–14 d. Romutei Pranciškai Macvytei-Matiukaitei apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Į apsireiškimo vietą – vienintelę šiame krašte – vėliau ėmė plūsti maldininkai, todėl klebonas buvo sovietinės valdžios persekiojamas, kaltinamas apsireiškimo garbinimo skatinimu ir iškeltas dirbti į nuošalias parapijas.

Surdegio (Anykščių r.) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje klebonas A. Papučka suaktyvino choristų veiklą, skatino žmonių bendravimą pobūviuose ir pats juos rengdavo, eidavo praustis į bendras pirtis, taip skatindamas žmonių palankumą bažnyčiai. Jis taip pat išpopuliarino bažnyčios rūsyje tryškusį šaltinėlį. Tokia dvasininko veikla nuolat kliūdavo sovietinei valdžiai, todėl jam buvo ieškoma dar nuošalesnės parapijos.

Paskutinė kun. A. Papučkos kunigystės vieta – klebonas Kupreliškio (Biržų r.) Šv. arkangelo Mykolo parapijoje (1965–1977). Pasikvietęs į talką jaunystės draugą Joną Kastį-Kastečką, jis suremontavo apleistą bažnyčią, perdažė ją ir įrengė naujas Kryžiaus stotis, sutvarkė šventorių ir parapijos ūkio patalpas. 1975–1977 m. jis aptarnavo ir Papilio (Biržų r.) parapiją.

Parapijiečių labai mylimas kun. A. Papučka sovietinės valdžios nurodymais buvo keliamas iš vienos vietos į kitą: jis nesileido saugumiečių bauginamas, gebėjo juos „apgauti“: į susitikimus eidavo ne vienas, o paprašydavo, kad lydėtų bažnyčios patarnautojas. Perteiksime vieną įdomų giminaičio Algimanto Indriūno užrašytą įvykį iš Skiemonių:

Čia saugumas dar aršiau ėmė pulti. Bandė susidoroti. Katalikų kapinėse pastatė raudoną kubą su žvaigžde. Naktį dingo žvaigždė. Kalčiausias klebonas. Išsišaukia rytą kun. Aleksandrą vietinis partorgas ir apkaltina jį.  Partorgas šaukia: „Jei dar pasikartos, važiuosi į Vorkutą anglies kasti!“ Kun. Aleksandras sužino kas gamina tas žvaigždes. Keletą nusiperka. Naktį kapinėse įlenda į krūmus ir laukia. Sulaukia. Kaip nustemba kai pamato tą patį gąsdintoją –partorgą. Jis nuėmė žvaigždę ir išėjo. Aleksandras užmovė savo žvaigždę. Greit atėjo trise, su liudytojais. Eidamas pasakoja, kad žvaigždė vėl nuimta. Kaip visi nustemba, kai pamato žvaigždę vietoje. Taip kun. Aleksandras Papučka apgavo saugumiečius ir išsisaugojo nuo Intos ir Vorkutos“.

 Kun. A. Papučka mirė 1977 m. birželio 16 d. Kupreliškyje. Palaidotas  Kupreliškio Šv. arkangelo Mykolo parapijos kapinėse, esančiose už šventoriaus tvoros. Kapą ženklina iškilus paminklas su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu ir iškaltais paties dvasininko pasirinktais žodžiais: „Tavyje, o Dieve, visa mano viltis!" (autorius – vilnietis skulptorius Dominykas Čepas).

 

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

 

 

 

 

 

 

 

Atgal