VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

01.06. Su Naujaisiais...

Aleksandras Kavoliūnas

Švęsite Naujuosius? Viešpats gyvas! Taigi nuo stabų garbinimo – prie Viešpaties! 2018-ieji metai – Viešpaties metai! Ne šuns…

Jei tauta nesigręš į Viešpatį, ji pražus. ...Ir ne plotkeles laužyti, kalėdaičius valgyti, bet reikia stengtis pažinti Kristų! Pažinti Jo valią kiekvienam žmogui, šeimoms, tautai bei valstybės vadovams.

Žymių žmonių vizitai nekeičia tautos gerbūvio, ir juo labiau – likimo! Pakeisti gali tik vienas Asmuo – Viešpats Jėzus Kristus! Nes, galų gale, laikas trumpas ir labai piktas. Ir bus dar piktesnis. Pasaulinės tvarkos monstras be kovos nepasiduos.

***

O štai kokie būtų palinkėjimai… Kadangi, kalbėkim atvirai, mūsų šalį yra ištikusi didžiulė krizė, ir kelias į daugelio įsivaizduojamą laimę gerokai miglotas, tai dar kartą pasinaudosim kitų sėkmės raktu… Tiesiog jį čia pacituosiu. Tai vienos Afrikos šalies prezidento atgaila prieš Viešpatį. Kadangi, kas pilama ant galvos, nuteka ir ant viso kūno, tai iššūkis tiek mūsų tautos vadovams, tiek eiliniam piliečiams.

Čia išvardintos nuodėmės, kurios, ano prezidento manymu, labiausiai pakenkė jo šaliai: ,,Mes išpažįstame stabmeldystės ir okultizmo, kurie taip gausiai suvešėjo šioje šalyje, nuodėmes.

Mes atgailaujame, kad praliejome daug nekalto kraujo, atgailaujame už politines veidmainystes, nesąžiningumą, išdavystes ir intrigas.

Atleisk mums, Viešpatie, už išdidumo, susiskaldymo, tribalizmo, neapykantos ir sektantizmo nuodėmes; už tinginystės, abejingumo ir neatsakingumo nuodėmes;

už korupcijos, kyšininkavimo nuodėmes, kurios išeikvojo mūsų nacionalinius išteklius;

už seksualinio amoralumo, girtavimo ir brutalumo nuodėmes; už neatleidimo, kartėlio, neapykantos ir keršto nuodėmes;

už neteisybę, žmonių priespaudą ir išnaudojimą; už maišto, nepaklusnumo, tarpusavio priešiškumo, nepakantumo ir konfliktų nuodėmes“.

***

Atkreipsiu dėmesį, kad šis prezidentas nekalba, kad kaltas kažkas kitas ar kiti, bet vartoja žodelį ,,mes“...

Taigi vėl ir vėl skamba žodis mūsų tautai: ,,..jei Mano tauta (mes, lietuvių tauta), kuri vadinasi Mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos Mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę (Lietuvą)“ (2 Kronikų 7, 14).

Gal kas paklaus, kur surašyta, kaip išvengti blogų kelių? Ką daryti, kad mūsų žemė išgytų: tauta išliktų, o valstybė suklestėtų?! Kur daugiau gali būti parašyta kaip apsisaugoti ir nepakliūti į kokią avariją, jei ne kelių eismo taisyklių knygoje?

Turbūt visi suprato, kad kalbam apie moralines taisykles… Tokia, mūsų dabartiniam laikui skirta knyga, veikiau moralinių instrukcijų rinkinys yra Naujasis Testamentas. Jame ir surašytos tos taisyklės, nuorodos ar kaip jas pavadinti, rekomendacijos... Visgi nežaiskim žodžiais, o įvardinkim tiesiai šviesiai! Tai – mokslas! Kristaus mokslas! O knyga vadinasi Naujasis Testamentas (NT). Negi neintriguoja žodis ,,Testamentas“?!

Kai žmogus nori gauti savo palikimo dalį, jis bent jau žvilgteli į testatoriaus raštą – kas jame parašyta, kad sužinotų, kas jam priklauso. O ką daro mūsų tautietis? Kviečiasi į TV laidas raganas, kad jos kabintų jam ant ausų makaronus!?

Taigi dar kartą – kas parašyta NT, kokia žmogui priklausanti palikimo dalis, ir, apskritai, ar jam kas priklauso? Priklauso! Neįkainojamas bei didžiulis turtas arba palikimas – amžinasis gyvenimas! Mažai? Kaip gali būti mažai, jei už jį sumokėta milžiniška kaina – Atpirkėjo krauju!

***

Tad kokia išeitis, kokios gairės būtų mūsų šaliai keliauti toliau link savojo Laimės žiburio? Visų pirma išeiti iš vergijos narvo. Kaip? Sužinant tiesą apie savąją palikimo dalį Naujajame Testamente. Tai – raktas į totalią laisvę, nes laisvė visų pirma prasideda širdyje! Laisvė – širdies būsena, o ne geografinė sąvoka.

Lietuvai kito kelio nėra... tiesiog nebėra. Vienintelis kelias išbristi iš klaikios moralinės bei ekonominės krizės – tai atgaila už moralines nuodėmes. Ir visų pirma tai galioja valdžios elitui, nuo pat viršūnių, o paskui ir kiekvienam asmeniškai...

Straipsnio užbaigai patikslinkim terminą: traibalizmas. Traibalizmas arba tribalizmas – gentinė tapatybė ir ištikimybė, dažnai tebelaikoma vienu pagrindinių veiksnių, stabdančių Afrikos vystymąsi…

Tas pats galioja ir mūsų šalyje, tik čia ,,ištikimybė“ pasireiškia šeimų rateliuose švogerių ir uošvių, vaikų, žmonų ar kitų giminių lygyje... Taip pat užimamų pareigų, kostiumo brangumo ar kultivuojamų fiziologinių procesų tapatume…

Kai išsenka šie davimo – ėmimo resursai, pereinama prie kovos būdų, kurie, nors ir neturi tokio masto kaip Afrikoje, dažnai peraugančių į pilietinius karus, bet pakankamai žalingi mūsų mažai šaliai…

O kai tai nebeveža, jie (tautiečiai) kovoja intrigomis, šmeižtais bei įvairaus lygio papirkinėjimais... Ir taip pasaka be galo. Tik kartais pasikeičia kūdros, kurioje vyksta veiksmas, dekoracijos.

Beje, kaip nuostabiai žodis ,,traibalizmas“ susišaukia su žodžiu ,,kanibalizmas“! Laiške Galatams Paulius rašo: ,,Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ (Galatams 5, 15). Dvasinis kanibalizmas ir pasireiškia tuo, kad partijų lyderiai nuolat vienas kitą žemina, šmeižia ir visai kitaip stengiasi nusmukdyti. Ėda, beje, kol kas tik žodžiais, bei visaip, kaip tik išmano...

Bet dažniausiai po tokiais veiksmais slepiasi labai rimta nuodėmė, kurią šmeižikas stengiasi užmaskuoti žemindamas bei puldamas kitą…

Tą ir stebime tautoje: nesibaigiančios partinės rietenos, vagystės, korupcija etc. Nuo aukščiausio iki žemiausio. Dėl to Lietuva ir randasi ant skurdo ribos, nes žmonių santykiai tebėra pirmykštės bendruomeninės santvarkos lygyje – ,,aš tau, tu man“. Natūriniai mainai…

Apie sąvoką ,,mylėk savo artimą kaip save patį“ užsimenama tik viešosiose kalbose. Pragmatiški santykiai seniai išstūmė sėjos (ir pjūties), t. y. nuoširdaus davimo, užuojautos bei pagalbos artimam sampratą, liko vien tik ėmimas, ėmimas ir dar kartą – ėmimas...

Todėl turi būti visuotinė atgaila: pradedant prezidento institucija, politinių partijų lyderiais, tada bent jau frazė ,,Tepadeda man Dievas!“, tariama Seimo rūmuose, nuskambės natūraliai… Na, ir mūsų, eilinių piliečių, kitaip elektorato, neturėtų aplenkti atgaila už aukščiau aprašytas nuodėmes – ydas.

Yda, tai – defektas! Įsivaizduok, kad sėdi purviname automobilyje, pilname defektų. Ar toli juo nuvažiuosi? Defektas po defekto, ir tavo automobilis nepraeis techninės apžiūros ne tik jokioje žemiškoje institucijoje, bet ir Dangaus kanceliarijoje. Tauta, neturinti Dievo pažinimo bei supratimo apie Jo baimę, pražus (Ozėjo 4, 14).

Antra vertus, be meilės kuro tu ir tavo automobilis – tik žvangančių dalių ir detalių rinkiniai, štai taip…

Tad tikėkimės, kad augant bei gilėjant mūsų meilei kenčiantiems, kuri ateina tik iš praleisto laiko su Viešpačiu ir Jo Žodžiu bei mūsų atsidavimo Jo valiai, matysime savo šalyje tokių dalykų, kokių dar nematėme. Bet kol kas mūsų rankos kaip to vaiko – nepakelia net mažiausios Dievo naštos, (o mes jau norime) tad iki Jo štangos dar teks kiek palūkėti...

Todėl, baigiant, galima ir pamąstyti, į ką būtų panašus šiandieninis mūsų pasaulis, jei mes kiekvienas atiduotume tai, ką esame skolingi kitiems – Dievo meilę!

Pamąstykime…

Atgal