Religija
03.20. Šv. Kazimiero ir šv. Juozapato asmenybių bruožai
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Laukiant Šventojo Tėvo atvykimo į Lietuvą, dera plačiau žinoti apie Vatikane, Šventojo Petro Bazilikoje perlaidotus šventojo Juozapato palaikus. Ivanas Kuncevičius – šv. Juozapatas – ukrainietis, unitas vienuolis bazilijonas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrėjas, vienintelis Ukrainos šventasis. Būtina plačiau žinoti ir apie vienintelį Lietuvos šventąjį – karalaitį Kazimierą.
Asmens bruožai:
Šv. Kazimieras. 1485 m. atvykęs į Vilnių Kazimieras sirgo tuo metu nepagydoma liga – plaučių džiova, kurios metu ypač padidėja lytinis juslingumas, o tvardymasis – skatina ligą...
Pirmasis šventojo Kazimiero biografas vyskupas Zacharijas Ferreris rašė, jo tekstą perteikė kun. dr. Paulius Rabikauskas SJ:
„Kai jis pačiame jaunystės žydėjime susirgo tokia chroniška liga, prieš kurią, gydytojų tvirtinimu, negelbsti jokie kiti vaistai, kaip jaunos moters meilė, tai tėvai ir artimieji ėmė jį atkakliai ir primygtinai įtikinėti, prašyti, reikalauti, kad dėl gyvybės išlaikymo leistų šalia savęs atsigulti ir save apkabinti gražiai ir dailiai jaunuolei, kurią jie jau buvo jam iš daugelio parinkę. Be jis, kaip visuomet, labai išmintingai atsakė: bevelijąs čia prarasti žemišką ir trumpalaikę gyvybę, negu netekti amžino ir niekada nesikeičiančio gyvenimo danguje. Ir visiems ten esantiems prikaišiojo, kad jie neįgėdiję jam siūlyti tokį draudžiamą dalyką. Kai jo namiškiai vis neatlyžo ir visaip ragino rūpintis savo žydinčia jaunyste, ir sveikata, ir gyvybe, ir jų maldavimai pasidarė tiesiog įkyrūs, Kazimieras atsakė: nežinąs jokios kitos gyvybės, jokios kitos sveikatos, kaip Viešpatį Kristų; kad su Juo visuomet galėtų būti, trokštąs sunykti ir nujaučiąs, kad šis troškimas netrukus išsipildysiąs“.
Šis Kazimiero laisvas, pagal sąžinę, apsisprendimas buvo didvyriškas aktas. Kazimieras savo geležine valia, Dievo malonės pagalba, karališkai valdė save, savo kūną, savo maištaujančius jausmus. Tai herojiškai stiprios asmenybės pavyzdys! Jis uždega kiekvieną jaunuolį, vyrą ir moterį, kurie be nuolaidų kovoja už skaistumą ir nesitaiksto su kokiais nors sąžinės kompromisais. Šv. Kazimieras savo didvyriška laikysena aiškiai įrodė, jog šventumas yra galimas ir pasiekiamas!
„Našlėms, mažiems našlaičiams, nelaimių prislėgtiesiems jis buvo ne tik gynėjas, ne tik globėjas, bet tiesiog tėvas, sūnus ir brolis“ – rašė pirmasis Kazimiero biografas vysk. Zacharijas Ferreris, minėdamas ir didelį maldingumą – atėjęs melstis į katedrą ir radęs užrakintą, melsdavosi suklupęs prie durų.
Vysk. K. Paltarokas pažymi, kad karalaitis nebuvo, kaip mėgstama jį charakterizuoti, vien maldos, pasninkų, išmaldų, griežtos atgailos mėgėjas. Kaip numatomas sosto įpėdinis, uoliai stengėsi taisyti, kas buvo negera valstybėje. Karalaitis, be abeji, buvo maldingas, atsidėjęs religiniam gyvenimui, vykdė krikščioniškas dorybes herojiškame laipsnyje, bet nebuvo siauras asketas, jis buvo plačiai humanistiškai išsilavinęs, pajėgi asmenybė, žinoma ir už valstybės ribų. Viena iš jo gyvenimo taisyklių buvo tokia: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti teisingumą ir tiesą“.
Šv. Juozapatas
2015 m. vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilykas) OSBM, iš Romos nuolatiniam saugojimui atvežė šv. Juozapato relikviją – šv. Juozapato dvasinis palikimas visada buvo gyvas Vilniuje, dabar šv. Juozapatas sugrįžo į Vilnių ir jis veikia mus stipresniu, regimu būdu – per relikviją.
Paminėjus vyskupą Irinėjų, dera pabrėžti, kad kartu su Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejumi, vyskupas Irinėjus minėjo paskyrimo į Romą dešimtmetį. 2007 m. Popiežius jį paskyrė Šventojo Tėvo kanauninku. Popiežiaus kvietimu atvyko į Romą, buvo paskirtas Švč. Mergelės Marijos Madžiorės bazilikos (Basilica di Santa Maria Maggiore) kanauninku.
Grįžtant prie Šv. Juozapato šventės Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje, 2015 m. reikia pažymėti, kad jojedalyvavo ne tik gausus tikinčiųjų lietuvių būrys, bet ir lietuviai dvasininkai, arkivyskupas, nuncijus... Vyskupas Irinėjus pamoksle atskleidė šv. Juozapato charakterį, jo gyvenimą bei veiklą, kelią į šventumą. Jis kalbėjo:
„Šventasis Juozapatas – labiausiai šventas mūsų tautoje ir Kristaus Bažnyčioje – didysis Ukrainos Voluinės žemės sūnus, siekęs krikščionių vienybės, dėl kurios jis praliejo savo kraują ir atidavė gyvybę.Meilės ugnis Dievui ir nemirtingoms žmonių sieloms – uždegė jo širdį dar vaikystėje. Tapęs dvasininku, vėliau vyskupu, jis tarnaudamas Dievui ir artimui, sudegė kaip žvakė.
Labiausiai įtikimiausias šv. Juozapato šventumo liudijimas –pats Dievas, po jo mirties išgarsinęs Juozapatą įvairiais stebuklais. Stebuklai prasidėjo iškart po jo kankiniškos mirties.
Šv. Kazimiero skulptūrėlių paroda- konkursas 2018 m. Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos Šv. Vladislovo koplyčioje
Prie pirmosios Lietuvoje Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje, ukrainiečiai kunigai bazilijonai: t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM (kairėje) ir t. Pantalejmonas (Mychailas Salamacha) OSBM (dešinėje)
Vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM (viduryje) pasakoja apie rankose laikomą Šv. Juozapato relikviją, atvežtą iš Vatikano. Iš kairės Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM ir apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro López Quintana
Utenos krašto menininko, vyžuoniškio skulptoriaus Henriko Orakausko sukurta skulptūra „Angelas su lelija“ - Karališkojo Šv. Kazimiero ordino Lelijos Garbės ženklas. 2018 m. kovo 4 d. Karališkojo Šv. Kazimiero ordino Lelijos Garbės ženklas įteiktas gydytojams Žibutei ir Vidmantui Tamošiūnams - Šv. Kazimiero ordino Utenos apskrities komtūrijai-language:LT;mso-fareast-language: LT;mso-bidi-language:AR-SA'>Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas kun. Kęstutis Palepšys
Apdovanotieji. Iš kairės: Šv. Kazimiero ordino Utenos apskrities komtūrijos komtūrė Šv. Kazimiero ordino dama Zita Mackevičienė, gydytojai Vidmantas Tamošiūnas ir Žibutė Tamošiūnienė, Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas kun. Kęstutis Palepšys
Minint Šv. Kazimiero ordino Utenos apskrities komtūrijos 15-os metų veiklos sukaktį sveikinimais bei padėkomis apdovanoti aktyvūs ordino nariai, rėmėjai. Pirmoje eilėje trečias iš dešinės Didysis ordino magistrasHenrikas Armoška Eismontas.Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Jo apaštalinėje veikloje labiausiai sėkmingi instrumentai –malda, gyvas žodis ir asmeninio gyvenimo pavyzdys. Šventasis Juozapatas apaštalavo ne tik malda ir gyvu bei užrašytu žodžiu, bet ir savo gyvenimo asmeniniu pavyzdžiu. Pats praktikavo tai, ko mokė kitus. Net priešai negalėjo jam nieko prikišti. Jis turėjo visiems atvirą širdį, ir visus apglėbė savo meile. Jis visada visiems buvo pasiekiamas, visada nusižeminęs, nuolankus, visada atsiprašydavo. Džiaugsmingai priimdavo savo priešus, džiaugsmingai jiems atleisdavo ir už juos meldėsi. Kai priešai jį vadino „sielų medžiotoju“, jis atsakė „Duok, Dieve, kad aš visas Jūsų sielas užburčiau ir palydėčiau į dangų“.
Savo meile šv. Juozapatas labiausiai apglobė beturčius, vargšus, neįgalius, nuskriaustuosius, našlaičius, našlius ir našles. Kai jis iš Vilniaus igumeno buvo paskirtas Polocko arkivyskupu, tai išlydėdami neturtingi žmonės, graudžiai verkė savo globėjo ir tėvo.
„Ne tik mūsų Bažnyčia – sakė vyskupas bazilijonas Irinėjus, – bet ir visa Katalikų Bažnyčia jį vertina, jį garbina, į jį meldžiasi, jo garbei stato šventoves, o jo palaikai ilsisi katalikiško pasaulio širdyje – Šventojo Petro Bazilikoje (2013-aisiais paminėtas jo palaikų perkėlimo į Vatikaną 50-metis), dėl to esame dėkingi popiežiui Jonui XXIII“.
Šventasis Juozapatas –pirmasis ukrainiečių šventasis, kanonizuotas Katalikų Bažnyčios. Jam ir jo kankiniškam kraujui mes dėkingi, kad šiandien išpažįstame tikrą Kristaus tikėjimą ir kad esame tikrosios Kristaus Bažnyčios nariais.
Šventasis Juozapatas, savo trumpu, pilnu karštos meilės Dievui gyvenimu, ilsėdamasis, Romoje, visoms mūsų kartoms liudija teisingo gyvenimo kelią. Liudija, ko mes turime siekti, liudija, kad mūsų jėga ir pergalė bažnytinėje – dvasinėje ir tautinėje vienybėje yra Pasaulinė Bažnyčia.
„Noriu atkreipti dėmesį, – pabrėžė vyskupas Irinėjus OSBM , – kad Kijevo Rusia priėmė krikštą 988-siais, apeigos gi buvo senovinės, bizantiškos. Tada Bažnyčia dar nebuvo pasidalinusi, tai yra, iki 1054 metų, – vadinasi buvo visuotinė, katalikiška. Tad Juozapatas nepalaikė Maskvos patriarchato peršamo spaudimo, jog krikščionys, pritariantys Brastos unijai, laikytini išdavikais“. Atvirkščiai, šventasis visur ir visus ragino vienytis aplink Kristaus vietininko žemėje sosto, kad, anot Evangelijos, „Tegul visi būna viena“ (Jn 17,21) – tai ir buvo viso šv. Juozapato gyvenimo šūkis.
Šventasis Juozapatas buvo ekumenizmo šauklys – pradininkas. Gimęs Ukrainos žemėje, dvasiškai subrendo Lietuvos žemėse, savo dvasinį žygdarbį užbaigė Baltarusijosžemėje, o jo palaikai ilsisi Romoje – Katalikiško pasaulio širdyje – ir arčiausiai Šventojo Petro kapo.
Savo šūkiui pasirinkęs žodžius „Tegul visi būna viena“, už šią vienybę su Dievu teisingoje – tikroje Bažnyčioje ir tautoje negailėjo savo gyvenimo, kuris užantspauduotas krauju. 1623 metų lapkričio 12 d. (senuoju stiliumi) po maldų visą naktį, šventasis Juozapatas kenčia kankinišką mirtį, paaukodamas savo teisų gyvenimą ir savo nekaltą sielą, atsiliepdamas į Kristaus žodžius „Kad būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas“ už tiesą ir tikėjimą „Tikiu vieną šventą visuotinę Apaštalinę Bažnyčią“.
Matome nuolatinę ir nepailstančią šventojo Juozapato kovą prieš įsigalinčią atsiskyrimo dvasią, kuri, kaip bebūtų gaila, ypač jaučiama pastaruoju metu mūsų politiniame, visuomeniniame ir tautiniame gyvenime.
Romos Marijos Madžiore kanauninkas ukrainietis vyskupas bazilijonas Irinėjus Bilykas, pamoksle akcentavo: Visi mes, nepaisant mūsų skirtumų, pašaukti į krikščioniško gyvenimo pilnatvę tobuloje meilėje per vienybę su Kristumi ir Jo Žodžiu. Todėl kiekvienas iš mūsų šiame pasaulyje gali ir privalo būti Viešpaties pasiuntiniu ir Dievo Žodžio liudytoju. Liudyti Kristų – kiekvieno tikinčiojo uždavinys ir mes privalome suteikti Dievui galimybę augti mumyse ir pasaulyje, o patiems – melstis taip, kaip tai darė šventasis Juozapatas.
Kai mes neleidžiame Kristui augti mumyse ir mūsų bendruomenėje, tai tuo savo pasyvumu užleidžiame vietą augti šėtonui su jo siaubingomis pasekmėmis.
Mes nuolaidžiaujame piktojo pasireiškimams ir jo įsiviešpatavimui dabartyje. Tai korupcija, vedanti į godumą, nusikaltimus, apgavystes, amoralumą, pyktį, neapykantą, o galutinės pasekmės – gausybė mirčių.
O tai šėtono veiklos ženklai mūsų gyvenime. Šėtonas ir jo tarnai kiekviename žingsnyje įvairiomis priemonėmis stengiasi apnuodyti mūsų gyvenimą. Todėl būtina šėtonui ir jo tarnams pasakyti – nepasiduosime ir nugalėsime, nes Kristus – mūsų Jėga, todėl kartu tarsime: nepasiduosime ir nugalėsime, nes Kristus – mūsų Jėga. Jis mus stiprina ir veda į pergalę. Jis auga mumyse per mūsų gerus darbus ir maldas.
Popiežius Pranciškus moko: „Kas nesimeldžia Dievui, tas meldžiasi velniui!“
Kas sekmadienį ir per šventes pamiršta kelią į Bažnyčią, tas pasuka kitu keliu, o tame kelyje jo laukia šėtonas. Tad mes turime pasirinkti. Vidurio negali būti.
Todėl Šventasis Jonas Paulius II, 2001 metais lankydamasis Ukrainoje, perspėjo, kad mes, išėję iš komunistinio rėžimo nelaisvės, nepatektume į kitą – vartotojiškumo troškimo ir kūrimo nelaisvę, tai kita materializmo forma, kuri, nors žodžiais neatmeta Dievo, tačiau prieštarauja Jo faktams, išbraukia Jį iš gyvenimo.
Ukrainos ateitis priklauso nuo mūsų ir nuo tos atsakomybės, kurią turime prisiimti. Dievas laimins mūsų pastangas, jei nukreipsime mūsų gyvenimą tarnavimui Tėvynei ir bendruomenei, bendrą gėrį iškeldami aukščiau savo asmeninių interesų. Mūsų Tėvynė reikalauja vyrų ir moterų, kurie, turėdami tikslą ir remdamiesi visų teise ir gerove, pradedant nuo silpniausiųjų ir nuskriaustųjų, aukotųsi tarnaudami bendruomenei. Tai Evangelijos logika, bet taip pat ir tikrovės logika, kuria remiantis auga civilizuota visuomenė. Teisinga civilizacija nesivaiko tik ekonominių rodiklių, ji suinteresuota žmogišku, moraliniu ir dvasiniu tautos vystymusi.
Šventasis Tėvas skelbia, kad mūsų tauta pergyvena sunkų ir sudėtingą perėjimą iš daug metų mus slėgusio totalitarinio rėžimo į laisvą ir demokratinę visuomenę. Tačiau Laisvė reikalauja stiprios, atsakingos ir tyros sąžinės. Gyvenimas laisvėje reikalauja didesnių pastangų negu gyvenimas nelaisvėje.
Vyskupas sakė: „Šiandieną – Dievo palaimintą šventą dieną nuoširdžiai sveikinu jus visus, kad jūs buvote vertais šventojo Juozapato sekėjais, vadovavotės jo šūkiu „Tegul visi būna viena“. Šventojo Juozapato, kuris atidavė savo gyvenimą už mūsų vienybę su Dievu tautos ir teisėtos Bažnyčios reikaluose, kuris, kaip ir mūsų kariai Ukrainos Rytuose, pasiryžo aukoti gyvenimą už mus, padėti jį ant mūsų Tėvynės laisvės altoriaus, kad atnaujintoje žemėje nebūtų priešų. O būtų sūnus ir būtų motina, ir būtų žmonės Ukrainos žemėje (pagal Tarasą Ševčenką)“.
Tegul Šventasis Juozapatas mums bus uždegantis pavyzdys sekti jo meilės Dievui, Bažnyčiai ir mūsų liaudžiai keliu. Tegul Švč. Mergelė Marija, užtariant šventajam Juozapatui, atvykusiam pas Jus šventa relikvija, išprašys Jums iš savo viengimio – vienintelio Sūnaus naujų jėgų ir energijos būti aktyviais nūdienos liudytojais tikėjimo, tiesos ir pergalingos meilės prieš matomus ir nematomus priešus mūsų daug kentėjusioje žemėje, ypač dabartinės grėsmės mūsų istorijai metu, ir padės mums būti vienybėje su Dievu, Kristaus Bažnyčia, mūsų širdyse ir Ukrainoje.
Atgal
.jpg)
(1).png)
