Religija
07 29. Jubiliejai Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje (1)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Vilniuje, Aušros Vartų g., veikia Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (OSBM) vienuolynas, priklausantis Ukrainos provincijai. Vienuoliai bazilijonai iš Vilniaus aptarnauja ukrainiečius – Rytų apeigų katalikus, gyvenančius Lietuvoje (Elektrėnuose, Kaune, Jonavoje, Klaipėdoje ir kt.). Vilniuje vienuoliai aptarnauja Švč. Trejybės bažnyčią. 2011 metais Lietuvos ukrainiečiai unitai mini keletą jubiliejų: Bažnyčios sugrąžinimo tikintiesiems 20-metį, kunigo t. Pavlo Jachimec OSBM 50-metį ir jo paskyrimo į Lietuvą 20-metį, 10 metų, kai organizuojamos tarptautinės mokslinės konferencijos, skirtos Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, 15 metų, kai į Amžinybę pasišauktas ukrainietis dr. kun. t. Volodymyras Prokopivas (1912 11 23-1938 04 03-1996 12 11).
Prieš 20 metų ukrainiečių tikintiesiems sugrąžinta Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia
Iniciatyva, atkuriant Graikų apeigų katalikų bažnyčią Lietuvoje ir atgaivinant vienuolių bazilijonų veiklą, priklauso dvasininkams ir Vilniuje gyvenantiems ukrainiečiams. Jau 1989 m. ir vėliau t.Volodymyras Prokopivas, lankydamasis Lietuvos ukrainiečių draugijos susirinkimuose (1988 m. gruodžio 8 d. buvo oficialiai užregistruota Vilniaus ukrainiečių draugija, 1998 m. ji perregistruota, patvirtinti kiek pakeisti Įstatai), ir kun. Vaclovas Aliulis MIC ne kartą kreipėsi į ukrainiečius, kalbėdami apie būtinybę atkurti Švč. Trejybės parapiją Vilniuje. Nemažą darbą atliko vėliau kunigystės šventimus priėmę Aleksandras Avramenko ir Aleksandras Lisovskis.
2011 m. Kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Seime. Iš kairės: kun. Pavlo Jachimecas OSBM, studentė Dovilė Janionytė, gydytoja Ona Mišeikienė ir studentas Julius Mišeika. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Akcentuotini ypatingi t. Volodymyro Prokopivo nuopelnai. Pirmiausia tai, kad, jam siūlant, naujai sukurta Rytų apeigų katalikų bendrija kreipėsi atviru laišku į Galicijos provincijos tėvus bazilijonus Lvove, prašydami, kad būtų atsiųstas dvasininkas aptarnauti Rytų apeigų katalikus. Taip pat buvo išreikšta viltis, kad dvasininkų ir Graikų apeigų katalikų tikinčiųjų poreikiams valdžia sugrąžins Švč. Trejybės bažnyčią bei vienuolyną.
Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno perdavimu tėvams bazilijonams rūpinosi 1991 m. vasario 18 d. įkurta Vilniaus graikų apeigų katalikų bažnyčios religinė bendruomenė – Lietuvos Respublikos vyriausybės potvarkiu Nr. 61 p. užregistruota Graikų apeigų katalikų bažnyčios bendruomenė Vilniuje. Šiai bendruomenei prašant, 1991 m. liepos 5 d. Graikų apeigų katalikų tikintiesiems sugrąžinta Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje. Parapijiečių kvietimu bei tuometinio ukrainiečio kunigo Volodymyro Prokopivo iniciatyva, kaip minėta, buvo prašyta, kad į Vilnių dirbti atvyktų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuoliai iš Haličo provincijos (dabar tai Švenčiausiojo Gelbėtojo provincija).
Atsiliepdamas į prašymą tuometinis Haličo provincijos protoigumenas t.Vasilijus Mendrun OSBM išsiuntė t. Pavlo JachimecąOSBM ir br. Vladimirą PeleškąOSBM į Vilnių dirbti sielovados darbą tarp Rytų apeigų katalikų.
Lucko Lesės Ukrainkos pedagoginio universiteto prorektorės prof. Svitlanos Gavriliuk kabinete aptarus būsimos konferencijos svarbiausius klausimus. Iš kairės: t. Pavlo Jachimec OSBM, dr. Aldona Vasiliauskienė, prof. Svitlana Gavriliuk ir t. Terentijus Capčiukas OSBM
1991 m. birželio 27 d. jie atvyko į Vilnių ir apsigyveno Žvėryno rajone pas seseris bernardines kartu su t. V. Prokopivu, kuris nuo 1967 m. iki mirties buvo Šv. Pranciškaus Asyžiečio Trečiojo ordino regulos Vilniaus seserų vienuolijos (bernardinių) dvasios tėvu.
1992 m. vasario 14 d. vyriausybė, atsižvelgdama į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino atstovų Lietuvoje prašymą suteikti vienuolijai juridinio asmens teises, nusprendė pripažinti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino atstovybę Lietuvoje religiniu centru.
1994 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybė, siekdama įgyvendinti Katalikų bažnyčios Lietuvoje restitucijos aktą ir grąžinti religinėms bendruomenėms nuosavybės teise joms priklausančius pastatus, priėmė sprendimą Vilniaus technikos universiteto užimamas patalpas perduoti Vilniaus arkivyskupijai. Unitai suremontavo Švč. Trejybės bažnyčios vieną koplyčią, kur ilgą laiką vyko pamaldos.
Ukrainiečiai po susitikimo Skapiškio vidurinėje mokykloje 2009 m. lapkričio 16 d. prie koplytstulpio arkivyskupui Mečislovui Reiniui. Iš dešinės: t. Pavlo Jachimec OSBM, jo sesuo vienuolė Miroslava Jachimec SSMI, t. Ivanas Majkovičius OSBM ir t. Vikentijus Pelychas OSBM
1995 m. birželio 21 d. buvo įregistruota Klaipėdos miesto slavų – katalikų labdaros organizacija – Šv. Adalberto lyga, o gruodžio pabaigoje (per Kalėdas) Šv. Josifo cerkvėje pirmą kartą Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos istorijoje ukrainiečių, rusų ir lietuvių kalbomis įvyko Rytų apeigų katalikų pamaldos. Rytų apeigomis, kaip minėta, šv. Mišios aukojamos Kaune, Jonavoje, Elektrėnuose, Skaidiškėse ir kt.
Ukrainietis kun. Volodymiras Prokopivas
Volodymyras Prokopivas gimė 1912 m. lapkričio 23 d. Rolevo kaime, Drohobyčių apskrityje, gausioje 4 brolių ir 3 seserų šeimoje. Drohobyčiuose baigęs vidurinę, įstojo į Peremyšlio kunigų seminariją. Po metų tęsti mokslų išvyko į Romą. Čia po šešerių mokslo metų, 1938 m. balandžio 3 d., įšventintas į kunigus, o 1939 m. apgynė doktoratą.
Atvykusį atostogoms pas tėvus, jį užklupo karas. Nebegalint sugrįžti į Italiją, vyskupas Josafatas Kocolovskis jį paskyrė Bykovo parapijos klebonu ir Peremyšlio kunigų seminarijos profesoriumi. Tačiau karo metu iš Bykovo į Peremyšlį važinėti buvo sudėtinga, tad kun. V. Prokopivas darbavosi netoli Peremyšlio esančioje Kruvnikų parapijoje.
1944 m. sovietams pradėjus Rytų apeigų katalikų bažnyčios likvidaciją ir kunigui V. Prokopivui nesutikus pereiti į stačiatikių tikėjimą, 1947 m. per Velykas jis buvo suimtas. Nuteistas 25 metams, ištremtas į Krasnojarsko kraštą (Chakasijos autonominė sritis). Dirbdamas anglies kasyklose susirgo, tapo invalidu. Vienerius metus buvo perkeltas į „klipatų“ (invalidų) lagerį. Kiek atsigavęs, vėl grąžintas prie ankstesnių darbų ir dirbo iki 1953 m., iki Stalino mirties.
Bukoveli kalnuose t. Pavlo OSBM su Švč. Mergelės Marijos seserų tarnaičių vienuole s. Benedikta (Vendikta)
Po Stalino mirties jam buvo leista sugrįžti į Ukrainą, tačiau uždrausta atlikti dvasininko pareigas, tad dirbo sovietiniuose ūkiuose darbininku.
1958 m., ieškodamas darbo, atvyko į Vilnių. Dirbo Panerių daržininkystės ūkio elektrinėje, tačiau paaiškėjus, kad jis kunigas, iš darbo buvo atleistas. Įsidarbino Antakalnio karių kapinėse, vėliau Lietuvos Mokslų akademijos Socialinių mokslų skyriuje vertėju.
Kunigas V. Prokopivas dažnai vykdavo į įvairias Sibiro vietoves patarnauti tikintiesiems, lankydavosi ir Ukrainoje. 1967 m. vyskupas Julijonas Steponavičius kun. V. Prokopivą paskyrė Šv. Pranciškaus Asyžiečio Trečiojo ordino regulos Vilniaus seserų vienuolijos (bernardinų) dvasios tėvu.
Šv. Mišios Rytų apeigų katalikams Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje 2011 m. birželio 5 d. Skaitinius skaito t. Pavlo Jachimecas OSBM
1974 m. Lvove buvo suimtas ir nuteistas 8 m. kalėti. Mat jis, lankydamasis pas draugą, kratos metu nuo išniekinimo labai aktyviai gynė Švč. Sakramentą.
Nuo 1980 m., kiek apsilpus ateistų išpuoliams, kun. V. Prokopivas Vilniuje neoficialiai pavaduodavo išvykusius Vilniaus arkivyskupijos parapijų klebonus, talkindavo atlaiduose, rekolekcijose.
Dr. kun. V. Prokopivas palaidotas Rudaminos bažnyčios šventoriuje.
***
Reikia pastebėti, kad vienuolių bazilijonų ryšiai su Lietuva siekia sovietmetį. Minėtini ukrainiečiai kunigai, slapta atvykdavę ir privačiuose butuose aukodavę šv. Mišias: t. Antonij MasiūkOSBM, t. Jaroslav Lesiv (neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs Ukrainoje), vyskupas Sofron Dmiterko OSBM (jis 1991 m. prieš Velykas atšventino Švč. Trejybės bažnyčią) ir kiti.
Nuo 1991 m. Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje darbuojasi t. Pavlo JachimecOSBM.
Pavlo Jachimec kelias į vienuoliją ir kunigystę
Starjavos kaime Mostyskio r. (Lvovo sritis) Rytų apeigų katalikų Ivano (1913–1996) ir Praskovijos (1924–1991) Jachimcų šeimoje 1961 m. birželio 8 d. gimęs ketvirtas vaikelis buvo pakrikštytas Petro vardu. Be Petro šeimoje augo dar keturi vaikai: Stepanas (gimęs 1955 m.), Anna (g. 1957), Volodymyras (g. 1959) ir Marija (g. 1966).
Lucke Šv. Vasilijaus Didžiojo vienuolyno koplyčioje po šv. Mišių tėvai bazilijonai. Iš dešinės: Pavlo Jachimecas, Terentijus Capčiukas ir Pavlo Fedusivas
Vaikai buvo auklėjami katalikiškai. Tėvai ir visi vaikai bendravo su dvasininkais. Kadangi tuo metu Graikų apeigų katalikų bažnyčia Ukrainoje buvo žiauriai persekiojama, nes oficialiai sovietinės okupacinės valdžios ji buvo panaikinta, tad pamaldos vykdavo slapta privačiuose butuose. Tokio tėvų auklėjimo rezultato gražūs vaisiai: du vaikai pasirinko tarnystės Dievui ir žmonėms kelią. Petro pavyzdžiu pasekė ir jauniausioji sesuo Marija, 1981 m. sausio 12 d. įstojusi į Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Graikų apeigų katalikų kongregaciją (tada ji pasirinko vienuolinį vardą – Miroslava), o 1991 m. rugpjūčio 28 d. sudėjo amžinuosius įžadus.
1976 m. Petro, baigęs Starjavos aštuonmetę mokyklą, staliaus specialybės mokėsi Lvovo profesinės technikos mokykloje Nr. 48. 1979 m. ją baigęs, pagal paskyrimą dirbo Statybinių medžiagų gamykloje Lvove. Tačiau kasdien dalyvavo šv. Mišiose Lotynų apeigų katalikų bažnyčioje Lvove (dabar tai Katedra). Į pamaldžiai besimeldžiantį rimtą dvidešimtmetį jaunuolį atkreipė dėmesį vienuoliai. Sykį vienas jų Petro paklausė, ar jis nenorėtų tarnauti Dievui, tapti vienuoliu, o vėliau ir kunigu. Petras apsidžiaugė. Jis buvo supažindintas su naujokų magistru (dvasios vadu) kun. Vasilijum Mendruniu OSBM, kuris pasikvietė į susitikimus su kitais vienuoliais. Susitikimai vykdavo kas savaitę: bendrai meldėsi, vyko įvairios dvasinės konferencijos. Taip Petras tapo kandidatu į vienuolius, o 1980 m. rugsėjo 5 d. įstojo į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną. Po metų įstojo į pogrindinę kunigų seminariją Lvove. 1983 m. spalio 9 d. sudėjo pirmuosius, o 1988 m. sausio 12 d. – amžinuosius įžadus.
Tėvas Pavlo Jachimec OSBM su Šventuoju Tėvu, Palaimintuoju Jonu Paulium II jo vizito Ukrainoje metu. 2001 m. Kijevas
Įstojęs į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną pasirinko vienuolinį vardą – Povilas (Pavlo). Tad rašoma t. Pavlo (Petro Jachimec) OSBM.
Kad turėtų daugiau laiko dvasiniam gyvenimui, P. Jachimecas pakeitė darbą. Įsidarbino Lvovo geležinkelio pašto skyriuje. Čia dirbo iki 1989 m., kol Bažnyčia Ukrainoje galėjo išeiti iš pogrindžio.
Pogrindžio seminarija Lvove veikė daugelyje vietų – patikimų žmonių butuose – ir buvo griežtai įslaptinta: seminaristai net nepažinojo besimokančių kituose kursuose. Kun. Pavlo kurse pradėjo mokytis 7 jaunuoliai, o baigė tik 5.
Atgal
.jpg)
(1).png)
