Religija
07.23. Pogrindžio kunigų seminarijos veikla Kabeliuose
XX a. aštuntajame dešimtmetyje religinis disidentinis judėjimas apėmė visą Lietuvą. Ryškiausios to meto asmenybės stojo į kovą už tikinčiųjų laisves ir Katalikų Bažnyčios tapatybės išsaugojimą. Vienas iš pogrindinės veiklos židinių – nuošali Kabelių parapija Varėnos rajone.
<autz>Danutė VALENTUKEVIČIENĖ
Priežastys lėmusios pogrindžio kunigų seminarijos atsiradimą
Pasibaigus ginkluotam pasipriešinimui, sovietų valdžia bandė palaužti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje – vienintelę organizuotą ir jos režimui nepavaldžią instituciją. Sovietiniais įstatymais ir instrukcijomis kunigus siekta uždaryti klebonijose: draudžiama lankyti parapijiečius, katechizuoti vaikus. Nepaklususiems grėsė bausmės nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas iki įkalinimo.
Istoriko Kazio Misiaus duomenimis,pokaryje, neįskaitant koplyčių, buvo uždarytos 64 bažnyčios, o 1944–1946 m. – Vilniaus, Vilkaviškio ir Telšių kunigų seminarijos. Visoje Tarybų Sąjungoje paliktos veikti tik Kauno ir Rygos kunigų seminarijos. Beveik tris pokario dešimtmečius mažinamas klierikų priėmimas. Vytauto Vitkausko duomenimis, kiek Kauno kunigų seminarijoje buvo klierikų, rodo šie skaičiai: 1946 m. – 320, 1953 m. – 75, 1965 m. – 24, 1973 m. – 53. Septintajame dešimtmetyje buvo tokių metų, kai į seminariją buvo leidžiama priimti 4 ar 5 kandidatus, nors Lietuvoje kasmet mirdavo dešimtys kunigų. Devintajame dešimtmetyje buvo padidintas kandidatų skaičius: 1982 m. į Kauno kunigų seminariją buvo pateikti 38 prašymai, o priimta 23, 1985 m. iš 45 – 29 klierikai. Sovietinės valdžios institucijų nustatyta priėmimo tvarka seminaristų priėmimą ar nepriėmimą tvirtindavo religinių kultų įgaliotinis.
Katalikų Bažnyčią bandyta visiškai kontroliuoti ir ją ardyti iš vidaus. Stojantieji į kunigų seminariją taip pat buvo verbuojami KGB. Pagal bendradarbiavimo laipsnį jie buvo skirstomi į agentus, informatorius, patikimus asmenis. Įvairiais laikotarpiais jų skaičius svyruodavo nuo 3 iki 10 visoje seminarijoje. Istoriko Arūno Streikaus duomenimis, religinių konfesijų veiklą kontroliavęs LSSR MGB skyrius 1948 m. sausį turėjo 142 agentus, kurie sekė katalikų dvasininkus, 57 iš jų patys buvo kunigai. Vėliau šie skaičiai beveik nekito: 1956 m. iš 899 Lietuvoje dirbusių agentų užverbuota 60 kunigų (vien tik kun. J. Zdebskį sekė per 115 agentų!).
Vyskupas Jonas Boruta, SJ, knygoje „Pogrindžio kunigų seminarija“ (2002) teigia, kad „sovietinės priespaudos metais buvo tęsiamos Rusijos carų ir Austrijos imperatorių tradicijos – mėginta visiškai komunistinės valdžios kontrolei pajungti kunigų seminarijos veiklą, jas paversti KGB informatorių, vadinamųjų „sovietinei valdžiai lojalių“ kunigų rengimo įstaigomis. Tačiau niekuomet iki galo jiems to pasiekti nepavyko. Sunkios kunigų egzistavimo sąlygos, nedidelis leidžiamų priimti auklėtinių skaičius, įžūlus jų verbavimas KGB informatoriais, šantažas, – visa tai buvo tie laiko ženklai, kurie vertė ieškoti, kaip gali būti apginta Bažnyčios ir tikinčiųjų teisė parengti kunigystės tarnystei, Bažnyčiai ir tikėjimui ištikimus kunigus, buvo ieškoma, kaip priversti sovietinę valdžią liautis varžius oficialiosios seminarijos veiklą, šantažavus ir verbavus KGB informatoriais seminarijos auklėtinius.“
Pogrindžio kunigų seminarijos pradžia
Viena iš religinio pasipriešinimų forma buvo pogrindžio kunigų seminarijos steigimas 1970–1973 m., kai kun. Juozas Zdebskis ir pasaulietis katalikas Jonas Stašaitis subūrė 4 studentų grupę. Vėliau pogrindžio kunigų seminarijos veiklą, trukusią du dešimtmečius, perėmė jėzuitų ir marijonų vienuolijos. Jų globa seminaristams buvo būtina juridiniu požiūriu, nes pagal kanonų teisę kunigas turi būti pavaldus arba vyskupijos hierarchijai, arba vienuolijai. Institucine prasme pogrindžio kunigų seminarija traktuojama kaip darinys, kuris bendram tikslui sujungė atskirus segmentus.
Pogrindžio kunigų seminarija neturėjo rektoriaus – tas funkcijas atliko vienuolijos provincijolas, vyskupui rekomenduodavęs parengtą klieriką šventimams. Klierikai studijavo pagal Kauno kunigų seminarijos programą ir pagal šios seminarijos vadovėlius, vadinamus skriptus. Mokymo programa buvo pasenusi, dar iš prieškario laikų ir neatitiko visuotinėje Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo vyravusio mokymo. „Be to, sovietinės institucijos kišdavosi į seminarijos programos sudarymą ir galutinį patvirtinimą, tad ne viską, ko reikalavo Vatikano II Susirinkimas, galėjo ir oficialioji seminarija realizuoti. <...> Vatikanas priekaištų tokiai kunigų ugdymo sistemai neturėjo ir visa tai suprato,“– teigia vyskupas J. Boruta.
Paskaitos seminaristams nebuvo skaitomos įprasta tvarka. Egzaminams klierikai turėdavę pasirengti savarankiškai: seminarijos dėstytojai tik konsultuodavo, paaiškindavo nesuprantamus dalykus ir egzaminuodavo. Teologijos kursą greičiausiai galima buvo išeiti per 3 metus, bet kartais mokslas trukdavo ir 10 metų. Gyventi grupėmis pas kurį nors pogrindinės kunigų seminarijos dėstytoją buvo neįmanoma dėl saugumo ir milicijos persekiojimo. Seminaristai, kurie vienuolinio gyvenimo nesiekė arba buvo globojami kitų vienuolijų, dvasinio subrendimo tikslu atlikdavo mėnesio rekolekcijas arba praleisdavo savaitgalius pas jų dvasinį formavimą atsakingus kunigus.
Kun.Jonas Lauriūnas (pirmas kairėje) su bendražygiais Kabeliuose. Nuotrauka iš Onutės Grigaitės asmeninio archyvo
Kun. Jonas Lauriūnas prie darbo stalo. Nuotrauka iš Giedriaus Valentukevičiaus asmeninio archyvo
Vyskupas Jonas Boruta su straipsnio autore Telšiuose 2016 m.
Kabelių Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į Dangų bažnyčia.
Kabelių klebonija
Kun. Kazimieras Ambrasas Kauno Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) šventovėje 2017 m.
Kun. Roberto Grigo nuomone, „neakivaizdinė pasirengimo kunigystei galimybė buvo didelė pagalba ir Kauno kunigų seminarijai, ir Lietuvos Bažnyčiai. Sovietų slaptosios ir viešosios struktūros dabar jau nebegalėjo gąsdinti į Kauno kunigų seminariją stojančių jaunuolių, – jeigu nebus „protingi“ ir „sukalbami“, niekada netaps kunigais. Atvirkščiai, kandidatai dabar patys turėjo stiprų, persekiotojus bauginantį argumentą: jei nebūsiu priimtas į legaliai veikiančią Kauno kunigų seminariją, studijuosiu ir pasieksiu kunigystę kitu, visiškai jūsų nekontroliuojamu, būdu.“
Aktyviausi religinio pasipriešinimo dalyviai ir pogrindinės seminarijos dėstytojai komunistų buvo vadinami religiniais ekstremistais, arba ekstremistais, vykdančiais dvasininkų funkcijas. Į pogrindinę veiklą įsitraukė vyskupai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius, kunigai intelektualai K. Garuckas, J. Danyla, A. Šeškevičius, J. Lauriūnas, V. Aliulis, P. Račiūnas, J. Boruta, J. Zdebskis ir kt. Jie ne tik rengė jaunuolius kunigystei, bet ir aktyviai reiškėsi pogrindinėje spaudoje ir kitoje antisovietinėje veikloje.
A.Streikaus teigimu, nuo septintojo dešimtmečio pabaigos Bažnyčia Lietuvoje tapo tautinio išsivadavimo sąjūdžio lydere. Komunistus ypač erzino tai, kad kai kurie kunigai ir aktyvesni katalikai propagavo „lietuvio kataliko“ idėją, t. y. tvirtino, kad tikru patriotu gali būti katalikas –išnykus katalikybei, neliks ir lietuvių.
Kabeliai
Pokario metais ateistinė propaganda neaplenkė ir garsėjančios pamaldumu ir blaivybe Kabelių parapijos. 1952-1958 m. Kabeliuose dirbo kun. K. Garuckas, prieškariu filosofiją studijavęs Vokietijoje, jėzuitų vienuolyne prie Miuncheno, teologijos studijas išėjęs Olandijos Valkenburgo jėzuitų mokykloje.Apie persekiojimus Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai, pradėjusiai eiti 1972 m., jis taip rašė: „Valdžia vargino visokiais būdais, liepdama kuo greičiau išsikraustyti iš buto. Klebonijos palangėje įsteigė fermą. Kartą, man nesant namie, išlaužė prieangio duris... Kitą kartą mokyklos direktorius G. J. išlaužė klebonijos langus net su rėmais. Vėl kitą kartą Kabelių mokyklos mokytojas P. G. pastojo kelią, ėmė prie manęs visaip kibti, man kiek paėjus, šovė pro šalį.“
1956 m. rugpjūtį Kabelių klebonijoje apsigyveno būsimasis Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Jis prieš konsekraciją rekolekcijų išvažiavo pas bendraamžį ir bendramintį, artimą bičiulį kun. K. Garucką. Vėliau, pradėjus veikti pogrindžio kunigų seminarijai, vyskupas tremtinys J. Steponavičius suteiks kunigystės šventinimus ne vienam pogrindžio kunigų seminarijos klierikui, o kun. K. Garuckas aktyviai įsitrauks į Bažnyčios ir žmogaus teisių gynimą, taps vienu iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, pogrindžio kunigų seminarijos dėstytoju.
1964 m. gegužį į Kabelius administratoriumi paskiriamas K. Garucko mokinys kun. Jonas Lauriūnas, intelektualumu ir veiklumu nenusileidęs savo mokytojui. Čia, Kabelių parapijoje, prabėgs patys brandžiausi kun. J. Lauriūno gyvenimo metai, o nuošali, pamiškėje įsikūrusi klebonija 19 metų taps inteligentų, vienuolių ir jaunimo susibūrimo centru. Apie pogrindinį klierikų rengimą kunigystei skurdžioje klebonijoje ilgai niekas nežinos.
Kun. J. Lauriūno biografija
Jėzuitas kun. J. Lauriūnas (1924–1991) buvo aktyvus Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynėjas, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, „Rūpintojėlio“ bendradarbis, tikybos vadovėlių rengėjas, pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojas ir rekolekcijų vadovas, palikęs gausų rankraštinį palikimą. Jis iš prancūzų, vokiečių, anglų ir lenkų kalbų į lietuvių kalbą išvertė religinių, teologinių veikalų, bet labiausiai jis žinomas kaip pamokslų autorius. Pamokslų, sudėtų į rinkinį „Žodžiai broliams“, susidarė apie 50 tomų. 1975–1990 m. parengė paskaitų ciklą „Pokalbiai apie vienuolinį gyvenimą. Ši medžiaga traktuotina kaip vienuoliniam ugdymui skirta literatūra, o vienuolinis ugdymas buvo privalomas pogrindžio kunigų seminarijos elementas.
Kunigas Jonas Lauriūnas (Laurusevičius) SJ gimė 1924 m. kovo 8 d. Šilelio kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje. Baigė Raudondvario pradžios mokyklą, vėliau 1944 m. Raudondvario jėzuitų gimnaziją (klasės auklėtojas – kun. K. Garuckas). 1944 m. spalio 2 d. buvo priimtas į Jėzaus draugijos Lietuvos provincijos naujokyną Pagryžuvyje. 1945 m. rugsėjo 21 d. naujokyną baigė pirmaisiais vienuoliniais įžadais.
1946 m. spalį pradėjo filosofijos studijas Kauno kunigų seminarijoje. Tačiau saugumiečių įsakymu, baigus pirmąjį semestrą, jis iš seminarijos buvo atleistas. Dvejus metus dirbo zakristijonu Kauno jėzuitų bažnyčioje. 1948 m. stojo į kunigų seminariją, bet nesėkmingai. Ketverius metus dirbo paprastą darbą: kūriku vienoje Kauno ligoninėje, pagalbiniu darbininku meteorologijos stotyje. Pagaliau 1952 m. trečią kartą priimtas į kunigų seminariją ir ją baigė. 1954 m. rugsėjo 12 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas jį įšventino kunigu.
Pirmoji kun. J. Lauriūno parapija, į kurią vikaru buvo paskirtas, – Valkininkai. Nuo 1955 m. pabaigos – Reškutėnų parapijos administratorius, 1963 m. skiriamas Švenčionių vikaru, o 1964 m. perkeliamas į Kabelius administratoriumi, o 1983 m. pasiprašo perkeliamas į paskutinę savo parapiją – Linkmenis.
Kun. J. Lauriūnas, SJ, garsėjo savo išsilavinimu. Nors jis neturėjo galimybės studijuoti užsienyje ar keliauti – platų išsilavinimą įgijo skaitydamas iš Vakarų gautą religinę, mokslinę, kultūrinę literatūrą lenkų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis, prenumeravo daug laikraščių ir žurnalų. Didelė biblioteka skurdžioje Kabelių klebonijoje turtino ne tik paties parapijos administratoriaus, bet ir su juo bendravusių žmonių žinias – kunigas noriai skolindavo knygas.
Akademikas J. Grigas prisimena, kad kun. J. Lauriūnas filosofijos išmanymu priversdavo net ir jį, tuometį Vilniaus universiteto dėstytoją, pasijusti nejaukiai. „Kai jau buvau fizikos daktaru (tada fizikos mokslų kandidatu), Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto docentu, – pasakojo J. Grigas, – vasaros atostogų Kabeliuose pas tėvus metu kunigas J. Lauriūnas dažnai vakarais aplankydavo mane. Ateidavo jis mišku, kad niekas nematytų, nes kunigams (bent jau jam) vaikščioti pas žmones buvo draudžiama. Kalbėdavome įvairiais klausimais – įskaitant fiziką, ypač kosmologiją, bet daugiausia apie filosofiją.
Dažnai pasikalbėti išeidavome į mišką. Mane stebino jo gilus pasaulio reiškinių supratimas, išmintis. Su juo galima buvo įdomiai diskutuoti apie fiziką, bet kai pereidavome į filosofijos sritį, jaučiausi kaip studentas prieš profesorių. Aš buvau du metus Vilniaus universitete studijavęs marksistinę filosofiją. Bet kokią filosofiją tada studijavome? <...> Tai nebuvo filosofijos studijos, nes dėstytojai pateikdavo Markso ar Lenino jau suvirškintas mintis ir mums jas reikėdavo tik iškalti. Tai buvo tas pats, kaip valgyti jau suvalgytą, suvirškintą ir išėjusį kotletą. Po tokių filosofijos „studijų“ su kunigu J. Lauriūnu negalėjau rimtai diskutuoti. O kunigas buvo išstudijavęs Vakarų filosofų veikalus ir atskleidė man visiškai kitokį požiūrį į filosofiją“.
Kun. J. Lauriūnas buvo labai plačių interesų: išminties ir žinių sėmėsi ne tik iš knygų, bet ir iš gyvo bendravimo su įvairių sričių mokslininkais, menininkais, rašytojais ir kt. Vyskupas J. Boruta 2016 m. šių eilučių autorei yra pasakojęs, kad kun. J. Lauriūnas domėjosi ir kalbos dalykais – ne kartą aiškindavęs klierikams ir kitiems atvykėliams tarmiškus žodžius, fonetines Kabelių šnektos ypatybes, taip plėsdamas ir pogrindžio kunigų seminarijos klierikų akiratį. Domėtis lingvistika kunigą turbūt skatino ir pogrindinės kunigų seminarijos klierikas vertimo mokslo Lietuvoje pradininkas Kazimieras Ambrasas, Vilniaus universitete baigęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas ir apgynęs filologijos mokslų kandidato laipsnį.
Vertėja Zita Gražina Mažeikaitė-Sajienė ne kartą susitikusi su kunigu kalbėdavusi vokiškai (rašytojas K. Saja draugavo su kun. J. Lauriūnu). Jai didelį įspūdį paliko kunigo išsilavinimas, kelių užsienio kalbų mokėjimas ir drąsa ginti tikinčiųjų teises. Gyvendamas Kabeliuose kun. J. Lauriūnas daug vertė, kartu su kun. P. Račiūnu ir kitais organizavo Vakarų ir Vidurio Europos šalyse išleistų knygų vertimą į lietuvių kalbą. „Kun. J. Lauriūnas, SJ, buvo knygos žmogus, kokie kiti dalykai jam nelabai rūpėjo. <...> Visi šiokiadieniai praeidavo prie knygų, vertimų, pamokslų rašymo. Jo rašomoji mašinėlė be perstojo kaukšėdavo. Valdžia įtardavo, tai kratos būdavo dažnos, rašomąsias mašinėles vis paimdavo,“ – knygoje „Pogrindžio kunigų seminarija“ pasakoja J. Boruta.
Persekiojimai
Inteligentų ir dvasininkų dažnos viešnagės Kabelių klebonijoje sovietinei valdžiai kėlė įtarimą. Apie pogrindinės kunigų seminarijos veiklą nuošalioje parapijoje saugumas neturėjo žinių, bet kunigą dėl įtartinos veiklos sekė. 1972 m. rugpjūčio mėnesio saugumo pažymoje kalbama, kad 1972 m. balandžio 25 d. priemone „T“ užfiksuotas vienuolės Pošiūnaitės ir DON objekto, Varėnos rajone, Kabelių bažnyčios klebono kunigo jėzuito Lauriūno pokalbis, kurio metu jis ragino Pošiūnaitę „Savilaidos“ biuleteniui parašyti straipsnį apie blogas savo gyvenimo sąlygas.
Po metų, lapkričio 20 d., pas Kabelių kleboną kun. J. Lauriūną atvyko saugumiečiai padaryti kratą. Jos metu paimta: dvi rašomosios mašinėlės, 9 juostelės rašomajai mašinėlei, nemažai rašomojo popieriaus, apie 10 religinių, spausdintų rašomąja mašinėle, knygų, apie 20 metalinių paveikslėlių ir daug įvairių rašinių. Viename kambaryje net atplėštos grindys. Kitą kartą atvykę saugumiečiai ardys kaminą...
Kratos Kabelių klebonijoje buvo dažnos. Kunigassielojosi, kai saugumiečiai išsiveždavo jo pamokslų, religinės ir teologinės literatūros vertimų iš prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų kalbų rankraščius. Apie kratas kun. J. Lauriūnas yra pasakojęs ir rašytojui Kaziui Sajai. „Darė kratą anksti rytą, – apie incidentą Kabeliuose pasakojo K. Saja. – Ir sako, pačiupo jo užrašų knygelę su visais telefonais. Suprato kunigas, kad įkliuvo, bet šeimininkė suruošė pusryčius, gražiai pakvietė saugumiečius prie stalo, iškepė blynų ar kažko, pavaišino. Na ir jie čia išeidami viską krauna. Užrašų knygutę buvo pasidėję ant viršaus. Dingusi! Jo šeimininkė nušvilpė tą knygutę – patį svarbiausią dalyką! Tas saugumietis, vyriausias, kuris vadovavo tai kratai, sako: „Nu štož, odin nol. Na etot raz v polzu nastajetelia („Na ką, vienas nulis. Šį kartą administratoriaus naudai“). Lyg ir nepykdami, gražiai pavaišinti, išėjo“.
1970 m. į Kabelius pradėjo važinėti fizikas Jonas Boruta. Akademikas Jonas Grigas prisimena, kad kun. J. Lauriūnas dažnai klausinėdavo jį apie vieną ar kitą Lietuvos mokslininką, apie jų darbus. "Vieną vakarą paklausė, ar pažįstu fiziką Joną Borutą, dirbantį Mokslų akademijos fizikos institute. Tada asmeniškai J. Borutos nepažinojau, tik žinojau jį tiriant atomo fizikos problemas tame institute. Mūsų tyrimų sritys buvo tolimos. Ir nors J. Boruta keletą metų važinėjo į Kabelius pas kun. J. Lauriūną, jis man to nepasakojo. Tik paklausė, ar yra techninių priemonių klausytis namie pokalbių iš mašinos, esančios už kelių dešimčių metrų ar toliau. Jis kartais pastebėdavo stovinčią paslaptingą mašiną netoli klebonijos. Jam paaiškinau, kad tokių priemonių tada jau buvo ir kaip jos veikia. Tikiu, kad jis mano patarimais tinkamai pasinaudojo, nes sovietinis saugumas nesusekė jo užsiimant kokia nors nelegalia veikla. O kun. J. Lauriūnas, kaip vėliau supratau, neapsiribojo vien šv. Mišių laikymu bažnyčioje. Jo dėka atominės fizikos daktaras J. Boruta tapo kunigu, o vėliau vyskupu.“
Studijos
Kiek pas kun. J. Lauriūną mokėsi klierikų, nežinoma. Su kunigu bendravo daug jaunų žmonių, kai kurie netgi pasirinkdavo studijas pogrindžio kunigų seminarijoje. Žymiausi kun. J. Lauriūno mokiniai: kun. V. Merkys SJ, vyskupas J. Boruta SJ, kun. K. Ambrasas SJ, kun. A. Belickas, kun. L. Virbalas SJ (mokėsi Linkmenyse).
J. Boruta 1962 m. stojo į Kauno kunigų seminariją, bet dėl tėvo teistumo nepriimtas. J. Borutos tėvas buvo inžinierius mechanikas, 1948 m. – Lietuvos pasipriešinimo judėjimo Pietų apygardos vienas iš vadų koordinatorių, pasirašęs Lietuvos inteligentų kreipimąsi į SNO, o motina Zinaida Daukšaitė-Borutienė – gydytoja stomatologė. J. Boruta 1970 m. VU Fizikos fakultete įgijo teorinės atomo fizikos specialybę, o 1982 m. baigdamas pogrindžio seminariją turėjo fizikos-matematikos mokslų kandidato laipsnį.
Dirbdamas Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute ir studijuodamas neakivaizdinėje aspirantūroje bei ruošdamas disertaciją, J. Boruta susipažino su kun. J. Lauriūnu. Nuo 1970 m. pradėjo važinėti į Kabelius, o maždaug nuo 1973 m. – mokytis pogrindinėje kunigų seminarijoje, kurioje studijavo apytikriai aštuonerius metus. „Aš beveik kiekvieną savaitgalį praleisdavau pas tėvą Joną Lauriūną, SJ, Kabeliuose. Iš Vilniaus penktadienį po darbo išvažiuoju į Kabelius ir šeštadienį, sekmadienį pabūnu. Bent taip kompensuodavosi tas privalomas gyvenimas bendruomenėje,“ – knygoje „Pogrindžio kunigų seminarija“ rašo Jonas Boruta. – <...> Kai sekmadieniais išvažiuodavau į Kabelius, niekam neužkliūdavau. Be to, važinėjimas į Kabelius turėjo ir kitų privalumų. Tenai rinkdavosi įvairūs žmonės, taip pat kraštotyrininkai ir dainomis besidomintys. Galgi tai buvo šiokia tokia priedanga, taigi čia ne vienuolija, o kultūrinis sambūris. Jeigu saugumas būtų supratęs, kad čia kartu vyksta ir pogrindinės teologijos studijos, tai gal būtų buvęs ir įtaresnis.“
Vienuolė Birutė Gučaitė, dažnai viešėdavusi Kabeliuose, pasakojo, kad kun. J. Lauriūnas labai džiaugėsi savo stropiu mokiniu, sakydavo, kad J. Boruta „eina kaip tankas: atvažiuodavo savaitgaliais, gaudavo užduotis, atsiskaitydavo.“ Jaunasis fizikas rašė ne tik disertaciją, bet ir pas kun. J. Lauriūną studijavo filosofijos (filosofijos įvadą, gnoseologiją, ontologiją, logiką, psichologiją, filosofijos istoriją, kosmologiją, etiką, mokslinio darbo metodiką, liturgikos įvadą, vokiečių, anglų, lenkų kalbas) ir teologijos kursus (fundamentinę teologiją, patrologiją, krikščioniškąją archeologiją, Bažnyčios istoriją, bažnytinį meną, homiletiką).
J. Lauriūnas, pasak J. Borutos, „išmanė tiek senąją, tiek naująją teologiją ir išlaikė pusiausvyrą tarp konservatyvumo ir paaugliškos dvasios „novatoriškumo, revoliucingumo. <...> „Tėvas Lauriūnas nebuvo formalistas, – prisimena J. Boruta, – su juo būdavo bendri pokalbiai, aptarimai, pasidalijimas perskaityta literatūra. Drauge tai buvo ir egzaminas, tačiau formaliai nebuvo išskirta, kad tai egzaminas. Su t. J. Lauriūnu buvo laisvesnis bendravimas, jam pakakdavo įsitikinimo, kad vienoje ar kitoje srityje jau pakankamai orientuojiesi.“ Egzaminus J. Boruta laikė pas kun. J. Lauriūną SJ, kun. J. Danylą SJ, kun. A. Račiūną MIC, kun. Žemaitį MIC, V. Aliulį MIC.
Vyskupas J. Boruta SJ teigia, kad sunkiais priespaudos laikais religinio disidentinio judėjimo veikėjams kun. J. Lauriūnas buvo didelis autoritetas, konspiracijos sumetimais pogrindininkai vadindavo jį Saule. Savo dėstytoją J. Boruta apibūdina kaip aukso vidurio žmogų: kieto principingumo, bet kartu ir tolerantišką; kitus atjaučiantį, bet kartu žmogiškoms ydoms nepataikaujantį. Savo intelektualiniu pranašumu nesididžiuojantį, bet noriai skubėdavusį kiekvienam į pagalbą. „Savo vidaus gyvenime buvo tikras jėzuitas – šv. Ignaco dvasios sūnus. Jam netrūko vidinės elegancijos, riteriškumo. Mus žavėjo jo vyriškas, riteriškas pamaldumas. Jis buvo tikras Kristaus ir maldos riteris... Jo atrama, jo viltis, jo šviesa buvo Kristus.“
Kun. J. Lauriūną ir J. Borutą siejo artimas ryšys. Abu pasitikėjo vienas kitu. Vėliau pats tapęs kunigu ir pogrindžio kunigų seminarijos dėstytoju J. Boruta ne vienu klausimu konsultuosis su savo dėstytoju, prisimins jo pamokymus. 2001 m. J. Boruta, Seime skaitydamas pranešimą „Antisemitizmas nesuderinamas su krikščioniška mąstysena“, primins tautai religinio disidentinio judėjimo veikėjo kun. J. Lauriūno paskutinio jo gyvenime sakyto pamokslo mintis...
Pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojai – J. Lauriūnas ir J. Danyla – klieriką J. Borutą siųsdavo pas Vaclovą Aliulį MIC ir marijonų provincijolą Pranciškų Račiūną, turbūt norėdami, kad jie geriau pažintų pogrindinėje seminarijoje kunigystės siekiančius kandidatus. Nors studijos pogrindžio kunigų seminarijoje buvo slaptos: klierikai vieni kitų dažnai nepažinodavo, kuo mažiau žinai, tuo geriau, bet kunigai dėstytojai, priešingai, palaikė ryšius ir glaudžiai bendradarbiavo. Tai patvirtina rašytojas Kazys Saja: „su Lauriūnu mes susitikome Druskininkuose, laukdami kažkokių procedūrų. Jis ir P. Račiūnas dar. O aš skaičiau pasiėmęs „Nacionalinę geografiją“. Ją man brolis iš Amerikos siuntė. Ir kažkaip ėmėm kalbėtis.“
Vengdami viešų susitikimų, kunigai dažniausiai bendraudavo per tarpininkus. B. Gučaitė prisimena, kaip ji kun. J. Lauriūno prašymu važiavo pas į Žagarę ištremtą vyskupą J. Steponavičių. „Tą pačią dieną nuvažiavau ir parvažiavau iš Žagarės tiesiai į Kabelius. Paskui pas tėvą P. Račiūną siuntė. Nuvažiuoji ir susitari žodžiu. Laišką nuveži, atsakymas būdavo žodžiu. Mes nesikalbėdavom, ką ten veži. Pasako, ir darai. Būdavo, pasako, nueik ten ir ten, pakviesk žmogų, kažkas iš Vokietijos atvažiuoja. Ir ėjau, kviečiau ir pasakiau,“ – pasakojo B. Gučaitė.
Į Kabelius dažnai atvažiuodavo ir Vilniaus universiteto dėstytojas lituanistas Kazimieras Ambrasas (g.1934 m.) – vertimo teoretikas, buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas, filologijos daktaras, vėliau – docentas. Jis baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, vėliau studijavo anglų kalbą. 1972 m. apgynė kandidatinę disertaciją „Kai kurie lietuvių kalbos substitucijos klausimai (gretinama su anglų kalba vertimo aspektu)“ – pirmąjį vertimo mokslo darbą Lietuvoje. K. Ambrasas-Sasnava yra dviejų knygų autorius – „Vertimo mokslas“ (1978) ir „Vertimo tyrinėjimai“ (1984). 1971 m. jo iniciatyva Vilniaus universiteto filologijos fakultete Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro įsakymu buvo įkurta meninio vertimo specializacija, į kurią grupė rinkta kas penkerius metus.
Nuo 1981 m. K. Ambrasas tapo jėzuitu, studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje, redagavo pogrindinius leidinius „Aušra“ ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Jis, kaip ir J. Boruta, studijavo pogrindžio kunigų seminarijoje ir dažnai lankydavosi nuošalioje Kabelių klebonijoje.
Apie pirmąjį apsilankymą Kabeliuose kunigas jėzuitas dr. Kazimieras Ambrasas rašė:„Iš pirmo žvilgsnio tas aukšto ūgio, gerokai žilstelėjęs ir tiesiai, aiškiai, atlaidžiai žvelgiąs kunigas krito į akis… Netrukus pas jį keliaudavau jau ne vienas, o su universiteto draugais, studentais, pažįstamais. Jis mums tapo savotišku dvasios vadu, gražiai patardavo įvairiais moraliniais, etiniais ir kitais klausimais, kurių anuomet kasdien iškildavo įtemptoje, prieštaringoje, ateistinės dvasios persunktoje tikrovėje. Ne vienąsyk apytuštėje klebonijoje, ypač Naujųjų metų ar kitų švenčių išvakarėse, lalėdavo jauni balsai, o kai po ilgų kalbų, mąstymų, pokalbių ir dainų reikėdavo sugulti, tai būdavo ant žemės klojami čiužiniai, tiesiamos lenktutės (lovelės), miegančiųjų buvo pilna visuose pašaliuose. Kunigas nė vieno nesišalindavo, niekada nesakydavo, kad nebus kur pasidėti, trūks ko pavalgyti. Kukliais savo ištekliais, savo gerumu jis sugebėdavo dalytis su visais, kaipmat rasdavo bendrą kalbą su nepažįstamais.“
K. Ambrasą per visą filosofinių-teologinių pogrindžio studijų laiką konsultavo, egzaminavo ir vadovavo buvęs anuomet Jėzaus Draugijos provincijolas t. Jonas Danyla. Retkarčiais kai kuriais klausimais jis pasišnekėdavo su kun. J. Lauriūnu. K. Ambrasas važinėdavo į Druskininkus, nes ten turėjo namelį, o traukinys važiuodavo pro Kabelius, todėl pakeliui aplankyti Kabelių kleboną ir gauti pogrindžio studijoms reikalingų knygų ir pasikalbėti buvo labai patogu. „Savarankiškos studijos ir buvo pats dažniausias ir praktiškiausias būdas mokytis, nes suderinti mokslo darbą, vienos kitos knygos, straipsnių, disertacijos rašymą, pasirengimą paskaitoms universitete, kontrolinių darbų taisymą ir daugybę kitų darbų ne taip buvo lengva,“ – prisipažįsta K. Ambrasas.
Vyskupas J. Boruta teigia, kad pas kun. J. Lauriūną į Kabelius važinėjantys jaunuoliai ieškojo būdų studijuoti pogrindinėje seminarijoje, bet paskui pasirodydavo ar nepajėgūs, ar ne tam pašaukti. Kai kurie jaunuoliai, norėdami mokytis, įsidarbindavo parapijose zakristijonais. Pas kun. J. Lauriūną Kabeliuose zakristijonavo kun. Aušvydas Belickas, MIC, o Linkmenyse – kun. Lionginas Virbalas SJ.
Kun. Aušvydą Belicką studijuoti pogrindžio kunigų seminarijoje paskatino J. Boruta. Jis supažindino kandidatą į klierikus su kun. J. Lauriūnu. Apsistojęs Kabeliuose A. Belickas dirbo zakristijonu, nors iš tikrųjų pas t. J. Lauriūną jis buvo kaip kandidatas į jėzuitų vienuoliją. A. Belicku susidomėjo saugumas, ir 1983 m. vasario 17 d. pas kun. J. Lauriūną atvyko pareigūnų grupė, kurią sudarė du asmenys iš Varėnos vidaus reikalų skyriaus ir Marcinkonių apylinkės pirmininkas Juozas Mortūnas, surašė aktą, kad klebonijoje gyvena neregistruotas pilietis A. Belickas, ir pareikalavo, kad kunigas jį priregistruotų. Analoginis aktas buvo surašytas ir zakristijonui.
A. Belickui nuvykus į Marcinkonis, prisiregistruoti nepavyko. Apylinkės pirmininkas pasiuntė jį į Varėną pas pasų stalo viršininką, kad uždėtų „numeriuką“ ant lapelio. Varėnos pareigūnas, patikrinęs dokumentus, patikino, kad jie tvarkingi, ir pasiuntė A. Belicką atgal į Marcinkonių apylinkę registruotis. Pirmininkas pareikalavo pažymos iš Kabelių tarybinio ūkio, nes A. Belickas yra jaunas ir gali dirbti tarybiniame ūkyje.
J. Lauriūnas tų pačių metų kovo 15 d. kreipėsi raštu į Varėnos rajono vidaus reikalų skyriaus viršininką prašydamas priregistruoti A. Belicką ir aiškindamas, kad A. Belicko siuntinėjimas primena farsą – nehumanišką gestą, o pateikti motyvai atrodo piktavališki ir neparemti jokiu įstatymu. „Ultimatyvumas – „patarimas“ dirbti žemės ūkyje ar kur kitur, kiek žinau, yra taikomas tik teismo baustiems asmenims, o A. Belickas nėra teistas, nei kuo nors kaltinamas. Mūsų demokratinėje santvarkoje kiekvienas pilietis, rodos, turi teisę pasirinkti ir darbą, ir gyvenvietę, – pareiškime rašo Kabelių parapijos administratorius J. Lauriūnas. – A. Belickui taikoma amžiaus riba. Jis jau atitarnavęs kariuomenėje, taigi jau pilnametis. Pirmininko nuomone, prie bažnyčios galįs dirbti vietinis senas žmogus. Man reikia žmogaus, kuris patarnautų ne tik apeigoms, bet palaikytų visos aplinkos švarą bei tvarką ir atliktų visus kitus reikalingus darbus, o tai – jau ne senam žmogui. Kadangi vietoje, mažame Kabelių kaimelyje, tokio žmogaus nėra, reikia ieškoti kitur. Kiti kunigai turi jaunus talkininkus, kodėl man nepripažįstama tokia teisė? Aš pats anksčiau esu turėjęs tokių žmonių ir gyvenęs po vienu stogu kartu, bet jiems prisiregistruoti nebuvo kliudoma, kodėl dabar tai daroma? Jei ateina iš kitur jauni talkininkai, kodėl panašiu būdu bažnyčia negali pasirūpinti sau talkininkų?“
1983 m. kun. J. Lauriūnas pats pasiprašė perkeliamas į kitą parapiją. Gegužės 25 d. po 19 vaisingiausių savo gyvenimo metų, praleistų Kabeliuose, kun. Jonas Lauriūnas buvo paskirtas į Linkmenų parapiją Ignalinos rajone. Kartu su juo išvyko ir A. Belickas, bet po mėnesio ar daugiau jis perėjo į kitą parapiją ir mokslus tęsė ne jėzuitų, bet marijonų pogrindžio seminarijoje. Iš Kabelių išvykus kun. J. Lauriūnui, parapija „prigeso“, bet neprarado savo traukos. Į Kabelių bažnyčią po kun. J. Lauriūno mirties retkarčiais atvykdavo jo mokiniai, ypač kun. K. Ambrasas SJ.
Kun. J. Lauriūno asmenybė paliko ryškų pėdsaką Katalikų Bažnyčios istorijoje. Kun. A. Belicko nuomone, kun. J. Lauriūnas buvo „vienas iš nedaugelio kunigų, kurie tuo metu formavo aktyviosios, kovojančios Bažnyčios dvasinį veidą. Jo įtaka buvo tikrai labai didelė ir pasauliečiams, ypač inteligentams, ir kunigijai“. Kun. J. Lauriūnas, religinio disidentinio judėjimo veikėjų vadinamas Saule, iš tikrųjų švietė savo mokiniams ir parapijiečiams, tiems, su kuriais jį suvedė gyvenimas. Dėstymas pogrindžio kunigų seminarijoje – tik nedidelė dalis jo įvairialypės veiklos. Kun. J. Lauriūno asmenybė ir veikla, pasak kun. K. Ambraso SJ, verta ne atskirų straipsnių, bet išsamios analizės, knygos.
Atgal
.jpg)
(1).png)
