VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

09.29. Sesuo Kotrynietė iš Skapiškio – Alma Šimėnaitė CSC. (1949 04 15–2018 08 28)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

 

2018 m.  Katalikų žinyne išvardinta 41 moterų vienuolija (p.193–212). Vienos jų popiežiaus teisių, kitos – diacezinės (įkurtos vietinių vyskupų).  Seserys Kotrynietės – jų oficialus pavadinimas Šv. mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacija (popiežiaus teisių), įkurtos Rytprūsiuose 1583 m.,  o Lietuvoje veikia nuo 1645 m. Vienuolijos trumpinys rašomas po vardo ar pavardės „CSC“. Generaliniai vienuolijos namai yra Italijoje. Lietuvoje vienuoliniai namai veikia Kaune, Krakėse (Kėdainių r.) ir Panevėžyje. Lietuvoje yra 15 amžinųjų įžadų seserų ir 1 laikinųjų.

Tarp šių seserų nuo 1982 m. (postulato) iki mirties 2018 m. buvo skapiškietė – s. Leonė (Alma Šimėnaitė) CSC.

Almos vaikystė, mokslo kelias.

Skapiškio parapijoje, Vėželių kaime (Kupiškio r.) ūkininkų Stasės Mikšytės (1913–2006) ir Petro (1908–1983) Šimėnų šeimoje išaugo du vaikai: Antanas (gim. 1943 m. rugpjūčio 1 d.) ir būsimoji vienuolė kotrynietė s. Lionė  (1949 04 15–2018 08 28). Mergaitė Stasės-Almos vardu 1943 m. buvo pakrikštyta  Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje.

Sovietinė valdžia nacionalizavo Šimėnų žemę, techniką, gyvuliuos, paliko tik namą ir pusę tvarto.  Tėvai privalėjo dirbti kolūkyje.

Vaikai, baigę pradžios mokyklas, mokėsi Skapiškyje. Antanas baigė Vainiškių pradinę, o Vėželių pradinėje 1956–1960 m. mokėsi Alma.

Iš Juozapavos kaimo gretimo su Vėželių kaimu kilusi Aldona  Barkauskaitė (Jonušienė ) nuo 1967 m. gyvenanti Kupiškyje kartu su Alma mokėsi vienoje pradžios mokyklos klasėje ir netgi ketverius metus sėdėjo viename suole. Kartu pradėjo lankyti mokyklą Skapiškyje, tačiau Almai vis sergant ausų uždegimu, tėvai nebeleido į mokyklą ir ji po metų pradėjo lankyti penktą klasę – tada Aldonos ir Almos keliai – mokėsi skirtingose klasėse –  nebebuvo tokie artimi. Aldona prisimena Almą kaip labai pamaldžią. Ji vis sakydavo „Ją Dievulis myli ir ji Dievulį labai myli“. Pamaldumui puikų pavyzdį rodė tėvai. Tėvas žiemą, vasarą – nepaisant oro – kiekvieną sekmadienį  eidavo pėsčiomis į Skapiškio bažnyčią.

1960 m. vasarą baigusios pradžios mokyklą, jos abi – Aldona   Barkauskaitė ir Alma Šimėnaitė, kartu su kitais vaikais iš kun. Juozapo Lukšo (1917 10 19–1944 03 25–1997 03 09) rankų Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje priėmė Pirmąją Šventąją Komuniją. Aldona prisimena, kad jos mama siuvėja abiems pasiuvo gražias puošnias baltas sukneles su veliumais...

Sutvirtinimo Sakramentą Alma priėmė, kaip rašoma nekrologe, būdama apie 14 metų. Globėja pasirinko Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę.

Tai, aišku, buvo ne Skapiškyje, nes Skapiškyje Panevėžio vyskupijos ganytojas vysk. Juozas Preikšas (1926 10 22–1951 09 23–1984 12 02–2018 02 11) Sutvirtinimo Sakramentą pirmąsyk po 60 metų teikė  1999 m. rugpjūčio 8 d. Šv. Lauryno atlaiduose. Jį priėmė 247 asmenys iš 9 parapijų (iš Skapiškio – 165).

Kupiškyje sovietmečiu vyskupas lankėsi po 21-erių metų pertraukos. 1977 m. liepos 17 d. vysk. dr. Romualdas Krikščiūnas (1930 07 18–1954 09 12–1969 12 21–2010 11 02) 1973–1983 m. valdęs Panevėžio vyskupiją apaštalinio administratoriaus teisėmis, teikė Sutvirtinimo Sakramentą. Tai irgi neatitinka nurodyto laiko, nes 1977 metais Almai jau būtų buvę 28-eri metai.

Galima manyti, kad Sutvirtinimo Sakramentas Almai buvo suteiktas netoli Skapiškio esančiame didesniame mieste ar Panevėžyje, nes 1963 m. ji dar mokėsi Skapiškyje (1965 m. baigė 8 klases).

Almos vaikystės draugei Aldonai Barkauskaitei ištekėjus – jos palaikė ryšius, Alma lankė Aldonos gimusius vaikus. Aldona džiaugiasi padovanota gražia portretine nuotrauka, kurioje Alma įrašė dedikaciją: „Aldute, prisimink tą, kuri kaip ir Tu myli gyvenimą, džiaugsmą ir draugus. Draugė Alma. Panevėžys. 1970 m. vasario 8 d.

Alma Šimėnaitė Skapiškyje 1965 m., kaip jau minėta, baigė 8 klases. Aukšto ūgio ir atletiško kūno sudėjimo, mokytojų pastebėta kaip tikslo siekianti, ryžtinga, valinga asmenybė. Ne sykį bėgimo varžybose ji kovojo už mokyklą. Mokykloje ji susižavėjo literatūra, kuri likosi svarbi visam gyvenimui.

Specialybės ir darbai

1966–1968 m. Alma Šimėnaitė Panevėžio 5-oje proftechnikos mokykloje įgijusi tinkuotojos – dažytojos specialybę, iki 1970 m. dirbo statybose apdailininke. Tik tvirtas charakteris ir stipri valia vyriškame darbo kolektyve padėjo jai atlaikyti nemažus fizinius bei emocinius krūvius. Tačiau jautrios sielos asmenybė troško kitokio darbo.

1970–1973 m. Rokiškio kultūros mokykloje Alma baigė bibliotekininkystės mokslus. Įgijusi bibliotekininkės specialybę 1973–1976 m. A. Šimėnaitė dirbo Panevėžio r. Sodelių bibliotekos vedėja. Metus laiko (1976–1977) –  gamykloje  įrankių išdavimo skyriuje.

Sesuo Leonė (AlmaŠimėnaitė) CSC.  Nuotraukos iš seserų kotryniečių ir asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienė archyvo

Panevėžio seserų kotryniečių vienuolijos sode 2015 m. vasarą.  Pirmoje eilėje iš kairės: s. Leonė Šimėnaitė, s. Teresė Ašmegaitė, s. Monika Gimžauskaitė; antroje eilėje: : s. Romualda Lukėnaitė, s. Julita Žemeliauskaitė, s. Elija Rudinskaitė, s. Kristina Mikalauskaitė

S. Leonės (Almos Šimėnaitės) CSC brolis Antanas

Malda kapinėse: kun. lic. Albertas Kasperavičius (dešinėje) ir kun. Jonas Morkvėnas (kairėje)

Beveik 10 metų (1978–1987) ji dirbo Kupiškio bibliotekoje komplektavimo skyriuje. Čia – niūriu sovietmečiu, Alma turėjo galimybę susipažinti su šviesiomis asmenybėmis, vertingais kūriniais, žurnalais, laikraščiais. Pora metų vyresnė kita Aldonos Barkauskaitės sesuo Genutė Jurėnienė, Vilniuje 1964 m. baigusi Kultūros švietimo technikumą ir įgijusi bibliotekininkės specialybę atvažiavo dirbti į Kupiškį. Pradžioje dirbo Vėžionių kaimo (4 km. nuo Kupiškio) bibliotekoje, o ją uždarius, nuo 1977 m. 17 metų dirbo Kupiškio viešosios bibliotekos Komplektavimo skyriaus vedėja. Tad su Alma kartu dirbo beveik 9 metus. Dirbant labai susidraugavo – sutapo charakteriai. Su Alma buvo labai lengva bendrauti, tapo viena geriausių draugių, buvo labai teisinga. Aldona dažnai ją ir sergančią jos motiną lankydavo Skapiškyje: važiuodavo aviečiauti, parsiveždavo į Kupiškį obuolių ir kt.   Alma, atvažiavusi į Kupiškį, visada užsukdavo aplankyti savo draugės.

Metus laiko (1978–1979) Alma Šimėnaitė dirbo Šepetos psichoneurologiniame pensionate instruktore (prižiūrėjo besidarbuojančius psichinę negalią turinčius žmones). Jautrios prigimties, būdama šalia šių žmonių ir vėliau Alma visada išliko jautri kitų skausmui ir nelaimėms.

Kelis mėnesius (1898) dirbo darželyje  „Ąžuoliukas“  (Aukštupių k. prie Kupiškio) virėja. 1989–2006 m. – Kristaus  Žengimo į dangų bažnyčios valytoja.

Kelias į vienuoliją.

Giliai tikinčių tėvų pavyzdys iš mažens formavo mergaitės maldingumą. Be to, brolis Antanas pasižymėjo ypatingu pamaldumu šv. Antanui Paduviečiui. Tad nuo jaunystės kiekvieną antradienį buvo kalbama jam skirta litanija.

Kitas svarbus momentas – giminės pasididžiavimas – Amerikoje gyvenančios dvi Stasės Mikšytės Šimėnienės pusseserės vienuolės kazimierietės: s. Margarita LSSC ir s. Teresė LSSC. Kol jos buvo gyvos Stasė palaikė gražius kraujo ir dvasinės giminystės ryšius.

Svarbios įtakos turėjo į Kupiškį atkeltas vikaras (1973 06–1976 05) kun. Juozas Indriūnas (gim. 1942 m. balandžio 11 d., įšventintas į kunigus 1972 m. balandžio 16 d.) – dabar altarista Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijoje. Jo pasakytos mintys turėjo svarbos Almos pasirinkimo kelyje.

Dar vienas svarbus vienuolinio gyvenimo pasirinkimo akcentas – s. Regina (Genė Daukaitė) CSC. Ji Almai pasiūlė paskaityti knygą apie vienuolinį gyvenimą. Knyga ir tapo paskutiniu tašku, lėmusiu jos apsisprendimą – eiti  vienuoliniu gyvenimo keliu.

1982 m. rugpjūčio 15 d. A. Šimėnaitė Ukmergėje buvo priimta į Šv. Kotrynos seserų postulatą. Tuo metu provincijos koordinatore buvo giliu pamaldumu ir dvasingumu gyvenusi s. M. Jonė Kanapeckaitė CSC.

1983 m. rugpjūčio 27 d., būdama 33 metų Alma buvo priimta į naujokyną, kurį atliko Vilniuje.  Ji pasirinko s. M. Leonės vardą.

1985 m. rugpjūčio 24 d. dėl sovietų persekiojimų, laikinuosius įžadus davė slaptai Vilniuje. Amžinuosius įžadus davė jau laisvės metais 1994 m. liepos 16 d. Panevėžyje.

Seserys apie s. Leonės CSC dvasingumą.

Almos nuolatinis skubėjimas (ji nemokėjo lėtai vaikščioti, ėjo dideliais sparčiais žingsniais) labai pasitarnavo vienuolijos bendruomenei: dažnai net po kelis kartus eidavo ko nors nupirkti ir jai tai nebuvo vargas, o savotiška pramoga. Ji labai padėjo s. Romualdai CSC, kai ši slaugė artimą bičiulę Marcelę – nunešdavo jai sesers pagaminto maisto. S. Elija Rudinskaitė CSC rašo: „Motinos Reginos dvasia išlieka, tik keičiasi forma: nebevaikštome pas ligonius po dvi, bet ir toliau misiją atliekame kartu: viena verda, kepa, kita – neša. Ir taip pasiekiami tie, kuriems reikalinga pagalba“. 

Minėta seselė rašo: „Kai būdavo gera nuotaika,  S. Lionė CSC kad ims su aistra deklamuoti kokį eilėraštį: kartais šmaikštų, kartais rimtą – labai laukdavome šių proveržių, nes tada, nors akimirkai pamatydavome tikrą jos sielos grožį, kuris ypač prie svetimų žmonių buvo užrakintas į kuklumo ir tylumo skrynelę. Beje, sesuo turėjo gerą humoro jausmą, tačiau likdama šešėlyje, dažnai to neparodydavo. Jos charakteriui būdingas kraštutinumas: arba super kukli, nedrąsi, tyli, nematoma, arba – greita lyg kometa, garsiakalbė, nevengianti aštrių posakių, o santykyje su Dievu lyg reikalavimus keliantis Jokūbas ... (kova su angelu). Joje tilpo visos gyvenimo spalvos. Tai tikra ir gražu. Turėjo  vidinę išmintį ir, kaip sako Koheletas, žinojo, kada yra laikas kalbėti, kada patylėti“.

Seserys vienuolės prisimena s. Leonės CSC kad ir trumpą virėjos darbą, kuris buvo artimas jos širdžiai, darželyje. Sesuo turėjo labai gerą skonį, jos pagamintas valgis buvo giriamas, laukiama, kada pietus vėl virs sesuo Leonė.

Kol leido sveikata ateidavo į vienuolyno koplyčią, dalyvaudavo bendruomenės Valandų liturgijos maldose, mėgo per televiziją žiūrėti transliuojamas šv. Mišias, dalyvaudavo bendruomenės šventėse ir mėnesiniuose susikaupimuose.

S. Leonės CSC biografiją parašiusi s. Elija Rudinskaitė CSC, pažymi:

Seserį apibūdintume taip: pamaldi, paslaugi,  pareiginga, minimalistė (daiktų atžvilgiu pasitenkindavo tuo nedaug, ką turėjo). Tik, kaip ir visi mes, ir kaip karalius, gyvenimo norėjo daugiau, skausmo – mažiau. Paskutinį pusmetį su Dievu išgyveno tikrą kovą, pasitaikydavo ir drąsių klausimų, net priekaištų Jam. Visa tai liudija santykio tikrumą ir intensyvumą. Vis rečiau bereikėjo radijo, norėjosi daugiau būti tyloje... Paskutiniai metai seseriai tikrai buvo įtampos kupinas Dievo valios priėmimo laikas, mes matėme tikrą jos kovą ir liudijame Dievo pergalę“.

S. Leonės CSC liga – kelias į Amžinybę.

Kol buvo gyva Stasė Šimėnienė, ji norėjo, kad ją slaugytų dukra ir nesutiko keltis į jokią kotryniečių vienuolijos bendruomenę. Tad s. Leonė CSC  motiną slaugė Skapiškyje. Skapiškyje Stasė Šimėnienė apsigyveno nuo 1987 m., kartu su giminaite įsigyto namo vienoje dalyje. Slaugydama motiną s. Leonė nemaža talkino Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje  1984–2005 m. čia dirbusiam Garbės kanauninkui kun.  Povilui Varžinskui (1922 11 25– l948 12 19– 2012 07 31). Tuo pačiu metu Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, kaip jau minėta, dirbo valytoja.

Motinai mirus ir Almai buvo nustatytas piktybinis kiaušidės navikas. Operacija, laiku pritaikytas tinkamas gydymas bei karštos maldos, kaip karaliui Hezekijui (2 Kar 20, 1–11), gan ilgam padėjo užmiršti ligą. Iki pagijimo gyveno Kaune, buvusių centrinių namų (Milikonių g.) bendruomenėje. Pagijusi 2009 m. perkelta į Panevėžio vienuolijos bendruomenės skyrių.

Deja, 2017 m. liga atsinaujino ir sveikata po truputį silpo. Didėjo skausmas kojose ir, apskritai, visur kur, naktimis darėsi vis sunkiau užmigti, nebebuvo apetito. Vis dažniau aplankydavo brolis Antanas. Visos seserys po truputį prisidėjo prie slaugos, bet namų bendruomenė ypatingai dėkinga s. Monikai CSC, kuri s. Leonės slaugai skyrė daugiausia laiko ir jėgų. Daug kartų perpiltas kraujas, priimta chemoterapija. Tačiau dėl metastazių ir bendro kūno nusilpimo 2018 m. rugpjūčio gale gydymas nutrauktas. Kaip sako jos klasės draugė Aldona Jonušienė – „Ji kantriai nešė skausmus“.

2018 m. rugpjūčio 28 d., antradienį – pamaldumo į šv. Antaną dienoje – ji sugrįžo į mylinčio Dangiškojo Tėvo glėbį. Rugpjūčio 30 d. palaidota Panevėžio miesto Ramygalos gatvėje esančiose kapinėse šalia kitų seserų kotryniečių. Šv. Mišias Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje aukojo Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos klebonas mgr. kun. Jonas Morkvėnas ir Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos klebonas lic. kun. Albertas Kasperavičius, pasakęs pamokslą.

Seserys kotrynietės kartu su šv. apaštalu Pauliumi sako, kad s. Leonė baigė bėgimą šios žemės takais ir tikrai išlaikė tikėjimą, likdama kovojančios ištikimybės pavyzdžiu.

 

 

 

Atgal