Religija
06 12. Tolstančioji nuo, artėjančioji prie Lėvens...
Justas Jasėnas
Keliaudamas iš Panevėžio ir artėdamas prie Kupiškio negali nepastebėti dauboje pasislėpusio ir vinguriuojančio Lėvens slėnio. Aukštumoje, skardžio pačioje viršūnėje Dangun kyla baltas šv. Domininko bažnyčios bokštas. Kad ir kaip bebūtų, norėtum ar vengtum, privalai pažvelgti į tuos aukštybių skliautus, kuriuos remia buvusios vienuolių domininkonų šventovės bokštas ir vienuolyno, tiesa dar vis apleisto ir apgriuvusio, praeitį menančio, kuorai. Čia, Palėvenėje, 2001 m. kupiškėnus ir jų svečius pirmąjį kartą sutelkė festivalis „Sielos ilgesys“.
Režisierė Nijolė Ratkienė, atvykusi iš Rokiškio į Kupiškį, ir lankydama žymesnes mūsų krašto vieteles, tą vienuolyną, rodos, pati pirmoji ir užtiko. Tuo laiku vienuolyno erčios dar buvo apleistos, užmirštos, apaugę neįžengiamais karklynais ir dilgėlėmis. Reikėjo kažkaip vaduotis, kažkaip naujai atrasti tai, kas kadaise klestėjo. Užmiršti vienuolyno „palociai“ tebuvo reikalingi tik Noriūnų paaugliams, kurie susibėgdavo krūvon butelių padaužyti ir, aišku, ramiai parūkyti. Tuomet dar nebuvo jokio noro ir pačiai bendruomenei burtis, telktis, vienytis, nebuvo poreikio rašyti ir projektus skambiais pavadinimais. Kartus tas apleistumo, nereikalingumo skonis, labai kartus.
Ačiū Dievui, kad radosi supratimas, jog čia gali būti nauja erdvė, pritaikyta kultūros renginiams. O pats domininkonų vienuolyno ansamblis įpareigoja ir skatina artintis prie krikščioniškųjų šaknų, prie paveldo, prie to, kas amžina ir sakralu. Kitokio pobūdžio renginiai, nors ir organizuojami, čia neskamba ir neprigyja. Tad nutarta pradžioje pamėginti, prisišaukti kuriančius dvasininkus, pamėginti išgirsti jų balsą ir eiles ne tik kapinėse ar bažnyčios ambonoje, bet ir čia, vienuolyno pašonėje. Sumanymui rengti sakralinius renginius Palėvenėje pritarė ir tuometinis Kupiškio rajono meras Leonas Apšega, palaikė, padrąsino kanauninkas Vladas Rabašauskas. Idėja įsišaknijo, pasirodo praeitį galima prisiartinti, tik tegul netrūksta kūrybingumo. Šis festivalis, man regis, neapsikaišęs dirbtiniu populiarumu ir turi nesuvaidintą populiarumą bei tęstinumą. Daryk ką nori, mąstyk kaip patinka, bet kiekvienais metais tas tęstinumas tik plėtėsi, tvirtėjo. Ir man pačiam tuo įsitikinti teko, atvažiuodavau dar būdamas studentu, o vėliau jau ir kunigu. Gražėjo, kilo vienuolynas, daugėjo žmonių, pasirodydavo vis daugiau profesionalių kolektyvų. Nieko per jėgą nepritempsi, kad ir labai norėtum. Kas gi gena tuos žmones čia, į vis dėlto tuštėjančią Palėvenę? Man regis, tikrųjų dalykų ilgesys. Čia kaip niekur kitur nebus galimybių mėgautis paviršiumi ir kiču. Kiekvienais metais festivalyje pasirodo naujų dvasininkų – su žodžiu, įžvalgomis, liudijimais. Išsiplėtė ir pats žanras per tiek metų – nuo literatūros iki fotografijos, tapybos parodų, mažosios skulptūros, muzikavimo. Tobulėjama, mokomasi, gerėjama, gal ir kilnėjama atsišaukus vienuolių domininkonų dvasią, šios bendruomenės gyvenimą ir supratimą, prisilietus prie maldų virpėjimo, kurio prisigėrusios visos mūro sienos.
Nepaneigsi, pamilo vėlyvojo baroko erdvę, altorius ir daugybę šventųjų profesionalūs atlikėjai, kiekvienais metais sukuriantys naują programą ir atvežantys ją parodyti būtent į Palėvenę. Džiugu, kad atvyksta kolektyvai iš užsienio: Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Vokietijos... Aišku, išsiveža atmintį, grožio įspūdį, nuotaiką, patį miestelio vardą. Buvimas kartu praturtina, ima auginti. Todėl dera sakyti, kad ansamblis keri, traukia, buria vienminčius ištikimam kultūros židinio kurstymui. Atsiranda vietos visiems, nors ir labai skirtingiems, bent sykį metuose susitikti. Tad ir laiką imta skaičiuoti nuo festivalio iki festivalio.
Stebina Palėvenė savo gamtiškumu, gamtos priartėjimu prie žmogaus. Čia dar neįžengusi jokia civilizacija ir gerbūvio patogumai. Tad ir pavieniai piligrimai, ir grupelės maldininkų čia susitinka ne tik su Dangaus artumu, bet ir su vabalėliais, Lėvens ramiu tekėjimu, tyla, siauru takeliu per brūzgynus į slėnį. Susitinka su medžiais, paukščių balseliais, randa ir uogelę gomuriui pradžiuginti. Palėvenė labiausiai skleidžiasi Kupiškio rajone, pranoksta net patį miestą. Tai pripažįsta ir įstaigos ar pavieniai verslininkai – remdami, prisidėdami, suprasdami, kad tai viena iškiliausių ir brandžiausių rajono švenčių. Taip paprastai įsimylint, tampama šventės globėjais, rėmėjais, bičiuliais...
Š. m. birželio 23 – 24 d. kan. Vl. Rabašauskas ir rež. N. Ratkienė vėlei sukvies Palėvenėn kolektyvus ir žmones draugėn pabūti 12- ojoje teatro ir muzikos šventėje „Sielos ilgesys“. Būsim kartu su troškuliu ilgėtis ir skonėtis suvokimo tikrumu, noru klausytis ir regėti ne paviršių, bet klasiką, artėti, artintis prie akademinio, aukštojo meno.
Susirinkdami prisidėsime prie visuomeninio turto saugojimo, bendruomeniškumo ugdymo, pavyks turbūt paprastai sėdint, žiūrint, klausant populiarinti tai, kas artima ir sava, viešinti, aktualinti. Tedžiugina įspūdingos akimirkos, brandūs ir aktualūs spektakliai, dvasininkų kūrybos perliukai. Naujai atrasim seno grožio artumą.
Nors esti, deja, ir graudumo... Pirmąjį birželio sekmadienį Aldona Ramanauskienė organizavo prisiminimų popietę, skirtą fotografui Kazimierui Dudėnui atminti. Joje dalyvavo jo dukra Rima, žentas, anūkai su šeimomis. Pristatytas ir fotografijų albumas, prisiminta, kad K. Dudėnas Palėvenėje bent 8-erius metus gyvenęs, fotografavęs apylinkes ir vietinius gyventojus. Senųjų K. Dudėno nuotraukų turi kone kiekvienas senasis palėveniškis. Jų buvo galima pamatyti ir renginio metu specialiai paruoštuose stenduose. Deja, į šį susitikimą neužklydo nė vienas iš gretimų Noriūnų, o ir patys palėveniškiai po pusvalandžio ėmė bruzdėti, kilo ir skirstėsi. Nusmelkė mintis, kad geri dalykai užgožiami buities, kad taip sunku pagerbti ir ištverti, pamatyti kilnias pastangas. Kam bebus reikalinga baltutė šventovė ir restauruojami jos altoriai? Vietinės bendruomenės turbūt iš viso nėra. Mažėja, tolsta Palėvenė nuo mūsų, o greičiau mes patys pasitraukiam nuo jos artumo.
Atgal
.jpg)
(1).png)
