Religija
08 21. Mano atsakymas kritikams
Gediminas Zelvaras
Žinia, neseniai pasirodė mano parašytas straipsnis apie „Vyrų krikščioniško gyvenimo brolijos“, kurios dalimi ir pats esu, piligriminį-patriotinį žygį „Tikėjimo ir tėvynės meilės apjungti“. Šis žygis vyko Tauro apygardos, Geležinio vilko partizanų rinktinės veikimo ribose.
Tuomet vykusio žygio esmę nusakiau tokiais žodžiais: „paties patriotinio – piligriminio žygio tikslas bei prasmė išsisemia vienu žodžiu – susitaikymas. Susitaikymas tarp okupavusių ir okupuotųjų, tarp išdavikų ir didvyrių, tarp skriaudusių ir buvusių skriaudžiamų. Teksto autoriaus asmenine nuomone, šis susitaikymas yra esminis dalykas, kurio reikia, kai eina kalba apie Lietuvos laisvės kovas. Krikščioniškas atleidimas yra tokia realybė, kuri yra labiausiai reikalinga, kai kalbame apie ypatingai sunkų mūsų tautai laisvės kovų metą.“
Gana greitai susilaukiau gana aštrių kritikos strėlių iš interneto komentatorių, neatskleidusių savo tikrųjų vardų. Štai ir jų pačių mintys: „apie kokį dar susitaikymą kalba gali būt? Siūlot atleist išdavikams kurie šaudė į miegančius partizanus? Atleisti tiems kurie trėmė ir žudė Lietuvius? Eilinė krikščioniška nesąmonė "atsuk kitą skruostą" kodėl turime atleisti tiems padugnėms išdavikams? Tai per juos žuvo pati iškiliausia ir drąsiausia Lietuvos dalis. Tegu būna visi išdavikai prakeikti ir tegu neranda jie ramybės nei šitame nei kitame pasaulyje !!! Kaip gali žmogus gerbiantis partizanų atminimą ir besididžiuojantis partizanų kovomis atleisti šliužams, niekšiškai juos išdavusiems?
Ir dar viena: „įdomu, kaip šitie "susitaikėliai" kalbėtų, jei tai jų šeimos nariai būtų tie išduotieji, nužudytieji, išprievartautieji ar ištremtieji. Noriu tikėt, kad tai paprasčiausias kvailas naivumas, prisižiūrėjus kokių Viasat History filmų apie skirtingų armijų karių susitaikymo akcijas po keliasdešimt metų (kas yra absoliučiai skirtingas dalykas). Palyginimui, galėtų jie pabandyt kokių žudikų aukų šeimas kalbinti eiti su tais žudikais susitaikyti :) Tikrai, švelniai tariant, nesąmonė.“
Sutikęs kritiką, garbingai pasielgsiu į ją atsakęs. Tad pradėsiu. Reikia pripažinti, jog manojo teksto kritikai iš dalies yra teisūs. Tik ne ta prasme, kuria jie patys mano ar įsivaizduoja. Jie yra teisūs tuo atžvilgiu, jog privertė mane pamatyti, jog nepakankamai išplėtojau patriotinio-piligriminio žygio esmę. Tad ką gi reiškia susitaikymas, apie kurį rašiau?
Manau, jog turime ne tik teisę, bet ir pareigą sužinoti visą tiesą apie Lietuvos laisvės kovas, net jei ši tiesa mums, lietuviams, bus ne visada naudinga. Tai reiškia, jog turime žinoti vardus ir pavardes tų, kurie kankino, žudė, trėmė mūsų tautiečius. Turime žinoti, kas žudė, slaptai ar atvirai, mūsų laisvės kovotojus bei susidorojo su jų šeimomis. Teisingumas yra būtinas. Šiuo atveju teisingumą reikėtų suprasti kaip tiesos žinojimą apie mūsų laisvės kovų praeitį ir viešą šios praeities išpažinimą. Istorinis teismas yra būtinas.
Vis dėlto žinodami ir išpažindami teisingumą, mes turime atleisti tiems žmonėms kurie nukrypo nuo teisingumo standarto. Krikščioniškas atleidimas yra reikalingas susitaikymas tarp budelių bei aukų, nes kitu atveju vis neturėsime ramybės Lietuvos žemėje. Tiesos žinojimas ir sakymas, bet kartu atlaidumas nusikaltusiems sudaro sąlygas atstatyti teisingumą ir išlaikyti jį ilgam laikui. Kitu atveju vis nesiliaus nuoskaudos ir lietuvyje nebematysime brolio. Matysime išdaviką bei priešą.
Turiu pripažinti, jog ši kritika turi dar vieną teigiamą aspektą. Pats laikas jį atskleisti. Galvodamas apie mūsų diskusijas ir tekstus patriotizmo klausimu, praeityje manydavau, jog kažko nesuprantu. Tik vėliau atėjo mintis, kad tose diskusijose yra praleistas esminis dalykas. Mes nepakankamai kalbame apie vertybinį patriotizmo sąvokos turinį. Klausimas yra toks: kokiu vertybiniu turiniu pripildome patriotizmo sąvoką? Dar konkrečiau kalbant, kokia teisingumo samprata vadovaujamės? Remdamasis kritikų priekaištais, drįstu daryti išvadą, jog jie patriotizmo sąvoką pripildo pagoniškąja teisingumo samprata. Ji skamba taip: „akis už akį, dantis už dantį.“ Anot jų, teisingai pasielgsime jei mūsų tautą bei laisvės kovotojus engusiems atsimokėsime tuo pačiu. Nereikia didelio proto suprasti, kad tokiu atveju neapykanta, nuoskaudos bei kraujo liejimas niekada nesiliautų. Turbūt yra nesunku suprasti, kuriai „didžiajai broliškai mūsų kaimynei“, tai būtų naudinga.
Esu tikras, kad patriotizmo sąvoka turi būti pripildyta kitu vertybiniu turiniu. Kita teisingumo samprata. Šiuos klausimus sprendė didieji graikų filosofai. Krikščioniška mintis vaisingai prie jų prisidėjo. Rinkimės teisingumą ir patriotizmą, vedantį į dorą gyvenimą, o ne į niekšingą mirtį.
Rašydamas šį tekstą rėmiausi kritikų komentarais. Juos galima atrasti interneto svetainėje www.patriotai.lt . Vietomis gramatiškai kiek pataisiau jų tekstus. Tedovanoja jie man už šį savivaliavimą.
.jpg)
(1).png)
