Religija
Tikėjimo viltis
Dainius A. Butautas
Publicistas, ekonomikos analitikas
Viltis budina Tikėjimą dėl geresnės ateities, taip pat didesnės žmogaus, visuomenės ar verslo, valstybės gerovės. Dažnai sakoma, kad Viltis miršta paskutinė- iš tiesų gi Ji niekad nemiršta, kaip ir žmogaus siela yra nemirtinga. Mistikai pripažįsta - juk protas yra sielos, o ne kūno dalis. Todėl labai svarbu, kad žmogaus siela būtų tokia skaisti ir tyra, kaip Šv. Kalėdų Viltis- tuomet ji skatina dėkoti ir džiaugtis, tikėti ir mylėti, veikti net ir sunkiausiose situacijose. Benediktas XVI yra parašęs, kad Viltis teikia jėgos gyventi ir veikti (Enciklika Meilė tiesoje).
Gruodžio 28 d. skaitinyje rašoma, kad „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas“ (1 Jn 1,3-4). Vadinasi, kad išgyventume džiaugsmo pilnatvę turime bendrauti su Jėzumi ir mūsų dangiškuoju Tėvu.
Šis bendravimas mums teikia ne tik džiaugsmo, bet ir šviesos, nes „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1,5). Proto ir sielos Šviesa padeda mums išgyventi šį bendravimą savo kasdienybėje, t.y. būti nuolatiniame džiaugsme, o kas žmogui gali būti geriau?: „Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos“ (1 Jn 1, 6). Ką reiškia vaikščioti tamsoje? Visų pirma, tai nematyti, kur eini. Tamsoje negali pilnavertiškai gyventi, netgi augalai, išskyrus pavienius atvejus, neauga tamsoje. Be augalų, kaip ir be žemdirbystės, žmogus negali išgyventi, tuomet tamsa žmogų vedą į mirtį. Suprantama, miręs žmogus taip pat negali džiaugtis. Pirmiausiai negali džiaugtis šviesa. Tuomet supranti, kokia didelė malonė yra Šviesa. Pasaulio pradžia prasidėjo nuo jos: „Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.“ (Pr 1, 3-5) Jėzus ir yra ta Šviesa, todėl galima pasakyti ir taip „ Tebūna Jėzus!“ Marija taip pat pasakė „ Fiat!“ - „tebūnie man, kaip tu pasakei“. Būti tamsoje - tai ir nesidžiaugti Tiesa, tai nesakyti Kūrėjui „taip, tebūnie man, kaip tu pasakei“. Jėzus yra ir Tiesa. Iš tiesų fariziejai nukryžiavo ne tik Jėzų, Išgelbėtoją ir Atpirkėją, jie nukryžiavo ir Tiesą. Jei branginame tiesą, tai branginame ir kryžių. Kas nebrangina kryžiaus, tas nebrangina ir tiesos. Tad per kryžių patiriame ir tikrąjį pilnatvės džiaugsmą. Kuris stiprina Viltį ir teikia jėgų mūsų visų kasdienybėje.
Bendrauti šviesoje, tai bendrauti be nuodėmių: „O jei vaikščiotume šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1 Jn 1, 7). Kartais gali pasirodyti, kad esame teisūs, ne - nusidėjėliai, tad galime ir džiaugtis. Bet tame džiaugsme suprantame, kad kažko trūksta. Iš tiesų, trūksta Vilties, nes nėra žmogaus be nuodėmių, kaip ir duonos negalime išauginti be žemės. Mes, kaip ir mūsų duona, taip pat esame iš žemės dulkių sukurti - „tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“(Pr 2, 7). Hebrajų kalboje Adam reiškia žmogus ir adama – žemė.Todėl esame ir dužlūs, ir trapūs. Pripažinti savo trapumą - tai būti stipriu, nes visuomet gali kreiptis pagalbos to, kuris gali padėti labai veiksmingai.„Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 8-9). Galima pastebėti, kad Jėzus visuomet ištikimas ir teisingas, nes atleidžia mums ir apvalo mus. Tam, kad mūsų pilnatvės džiaugsmui nieko netrūktų, kad būtume kupini Vilties. Todėl Evangelistas Jonas mums ir primena: „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 1-2).
Todėl taip svarbu Šv. Kalėdų ar bet kuriuo kitu metu atlikti Išpažintį, kad galėtume su džiaugsmu pasitikti Šviesą ir Tiesą, t.y. gimstantį iš Marijos įsčių Jėzaus Kristaus kūdikėlį. Tuomet tampame stipresni ir, jeigu norite, konkurencingesni mieloje džiaugsmo bendrystėje. Nes konkuruoti, tai visų pirma, bendrauti. Jeigu konkuravimas, vadinasi ir bendravimas, neteikia džiaugsmo, tai mes neturime nei šviesos, nei tiesos. Todėl būtina mumyse atgaivinti Viltį, kuri skatina gyventi, eiti, kurti ir augti, tobulėti.
Atgal