VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

01 29. „Turiu viltį, jie grįš į tėvų žemę“

Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičius muziejaus vedėjo Rimanto Šalnos pokalbis su Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčios vicerektoriumi Mindaugu Malinausku

Kunigas jėzuitas M. Malinauskas LŽS Vilniaus skyriaus vakaronėje. R. Šalnos nuotr.

Girdėjau daug gražių atsilepimų apie Jūsų veiklą Kaune.

Kadangi Kaunas yra mano gimtinė, drįstu sakyti, kad mano širdis visada liks su pamiltais šio miesto žmonėmis, kurie mano dvasiniame gyvenime suvaidino reikšmingą vaidmenį einant vingiuotu gyvenimo keliu. Mano šeima, Kauno jėzuitų gimnazija buvo tie pirmieji, kurie matė manyje didžiulį pasiryžimą tarnauti kilniam tikslui – pašvęsti savo gyvenimą Dievui ir žmonėms. Dirbdamas šiame nuoširdžiame kolektyve supratau, kad kunigas ne tik privalo mokyti, bet ir nuolatos mokytis iš kitų. Dėl to manyje visados liks dėkingumas Kauno kolegoms mokytojams.

Kauno jėzuitų gimnazijoje, kur dirbote kunigu, 1819–1824 metais mokytojavo garsus romantizmo poezijos pradininkas Lietuvoje Adomas Mickevičius. Manau, kad tokios asmenybės istoriniai sąlyčio taškai su Jūsų mokykla, kažkiek įtakojo ir Jūsų norą dar daugiau susipažinti su šio poeto kūryba?

Teisybę pasakius, atėjus dirbti į Kauno jėzuitų gimnaziją, mano žinios apie A. Mickevičių apsiribojo mokyklinės programos rėmais. Dalyvaudamas pedagoginėje, užklasinėje veikloje nei pats nepajutau, kaip A. Mickevičius man tapo artimas. Taip atradau dar vieną žmogų, kuris paryškino mano gyvenimo tikslą.

Žinau, kad turite gražų balsą, puikiai grojate gitara. Tuo galėjo įsitikinti visi, kurie lankosi Literatūriniuose vakaruose Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejuje. Gal turite slaptą svajonę pagilinti savo muzikines žinias?

Tikriausiai netapsiu garsiu muzikantu ar dainininku, nors tą darau su dideliu malonumu, matau, kad ir žmonėms patinka: džiaugiasi, gal geriau pamato gyvenimo prasmę. Atrodo, tiek nedaug reikia, kad žmoguje uždegtum viltį drąsiai eiti prasmingu gyvenimo keliu. Groju ir dainuoju, kad žmonėms būtų gera.

Kokią įtaką turėjo gilesnis A. Mickevičiaus asmenybės pažinimas Kauno jėzuitų gimnazijoje, kai perėjote dirbti į Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčią?

Neįmanoma suvokti A. Mickevičiaus, kaip poeto-genijaus, atsiradimo nepažinus senojo Vilniaus grožio, nežinant apie Universiteto garsiuosius dėstytojus, kurie suteikė jo talentui sparnus. Didžiausią indėlį ugdant būsimojo poeto intelektą ir literatūrinę kultūrą įnešė  tokie  Alma Mater Vilensis profesoriai, kaip antikinės  kultūros žinovas profesorius Gotfridas Ernestas Grodekas, lenkų literatūros profesorius Leonas Borovskis, istorijos profesorius Joachimas Lelevelis. Mano manymu, didelį vaidmenį A. Mickevičiaus gyvenime vaidino jo bičiuliai filomatai ir filaretai. Poetas nuolatos jautė jų dvasinę ir moralinę paramą. Manau, kad ir mano gyvenime atsirado panašių draugų...

A. Mickevičius labiausiai buvo pamilęs tris miestus: Naugarduką, Vilnių ir Romą. Kaip Jus priėmė Vilnius? Ar nebuvo gaila skirtis su savo gimtuoju Kaunu?

Nors Vilniuje esu buvęs ne kartą, bet atvykęs čia dirbti ir pažinęs jį giliau, iš arčiau, pamilau kaip savo gimtąjį Kauną, nors esu girdėjęs, kad A. Mickevičius Kauno nelabai mėgęs. Gal ir galima suprasti poetą, nes Kaunas tuo metu, palyginus su Vilniumi, tebuvo provincijos miestas su 7000 gyventojų.

Teko kartu su Jumis švęsti 2012 metų Kūčias Vilniuje. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kada gimė ši graži šventė, ar prisimenate savo vaikystės Kūčias?

Pagonys savo laiku šią dieną švęsdavo kaip saulės pergalę prieš tamsą, žmones džiugindavo pradėjusios ilgėti dienos, o krikščionys šiai šventei suteikė naują prasmę: kad tikroji žmonių šviesa yra užgimęs Dievas. Mano vaikystės Kūčios buvo šeimos susibūrimo šventė. Pasninkaudami, tvarkydamiesi suaugę ir vaikai labai laukdavome vakaro, kai lauždami plotkeles dažniausiai atsiprašydavome už visų metų nesutarimus ir linkėdavome didžiausių svajonių išsipildymo ateinančiais metais.

Žiniasklaidoje vis dažniau girdimi žodžiai „Lietuva senėjanti, emigruojanti“. Koks Jūsų požiūris į Lietuvos ateitį?

Mano nuomone, natūralu, kad žmonės ieško šiuo metu jiems labiausiai priimtino kelio, kad sukurtų savo gyvenimą. Todėl keliauja, mokosi, ieško savo nišos, galų gale bando surasti save. Bet turiu viltį, kad laikas padės jiems suvokti gimtųjų šaknų prasmę ir paskatins grįžti į tėvų žemę.

Kaip Jūs vertinate dabartinę žiniasklaidą?

Jeigu palyginsime su ta, kuri buvo sovietų laikais, ji tapo laisva, nevaržoma. Tačiau žiniasklaidą apninka virusai, kurie sunkiai gydomi. Pernelyg įkyriai vaikomasi sensacijų, kurios neretai tėra fikcija. Vakarais atsisėdi prie televizoriaus pažiūrėti filmo, tačiau pasirinkimas nedidelis: labai dažnai - žudymo ir siaubų scenos. Norisi, kad daugiau būtų aprašomi, rodomi pozityvūs mūsų gyvenimo pavyzdžiai. Žinoma, būtina visomis teisinėmis priemonėmis, pasitelkiant ir žiniasklaidą, kovoti su blogiu, bet čia irgi nereiktų perlenkti lazdos, nes neretai melagingai pasakytas žodis ar parašytas sakinys gali sugadinti žmogui gyvenimą. Pirmiausiai žiniasklaidai linkėčiau atsakingumo.  

Atgal