Religija
03 22. Popiežius Pranciškus ir mokslas
Prof. Jonas Grigas
1915 metais labai gabus ir žingeidus italų jaunuolis atkakliai susikaupęs vaikščiodavo tris kilometrus nuo savo namų Romoje iki kassavaitinės turgaus šventės Campo dei Fiori ieškoti mokslo knygų. Jo veido išraiška slėpė bandymą atsigauti nuo didelės nelaimės – staigios savo artimiausio žmogaus - brolio - mirties. Mokslas turėjo padėti jam užgydyti skausmą.
Campo dei Fiori buvo ta pati vieta, kur Popiežiaus valstybėje16-me amžiuje buvo sudegintas vienuolis Džordanas Brunas (Giordano Bruno)už jo sensacingas hipotezes, teigiančias, kad Visata yra begalinė su visur vienodai galiojančiais dėsniais, o žvaigždės, matomos naktį, yra tokios pat kilmės kaip ir Saulė, todėl Saulė jokiu būdu negali būti Visatos centru. Už laisvai reiškiamas mintis ir modernias mokslines pažiūras, kurios neatitiko tuometinių religinių dogmų, inkvizicija jį paskelbė eretiku. Minėtasis jaunuolis dažniausiai rasdavo teologijos ir kitokias knygas, kurios jį nelabai domino, bet kartą knygų krūvoje rado jėzuito profesoriaus Andėjaus Karafos (Andrea Caraffa) dviejų tomų klasikinės fizikos knygą ir su džiaugsmu ją nusipirko už savo santaupas. Parsinešęs namo jis ryte rijo ją net nepastebėdamas, kad ji buvo parašyta lotyniškai.
Tokia buvo Enriko Fermio (Enrico Fermi) įspūdinga fizikos karjeros pradžia. Kažkas yra be galo gilaus tame, kad žymiausias Italijos mokslo sūnus, pirmojo branduolinio reaktoriaus bei kvantinės teorijos kūrėjas, 1938 m. Nobelio premijos laureatasrado savo gyvenimo orientyrą knygoje, parašytoje būtent nario Katalikų Bažnyčios, kuri prieš tris šimtus metų tiksliai toje pačioje vietoje pasiuntė mokslo eretiką Džordaną Bruną mirčiai.
Pasaulio kardinolai ką tik išrinko naująjį Popiežių Pranciškų iš Argentinos, jėzuitą Jorge Mario Bergoglio, kurio šaknys taip pat yra Italijoje. Žiniasklaida jau plačiai skelbė jo įvairias pažiūras ir nuostatas. Aš norėčiau pažvelgti į jo požiūrį į mokslą, evoliuciją ir kosmologiją. Žinoma, aš nežinau, ką Popiežius Pranciškus mano apie šiuos dalykus, bet Andėjaus Karafos įkvėpimas jaunajam Enrikui Fermiui duoda viltį, kad naujasis Popiežius taip pat bus malonus mokslui. Juk naujasis Popiežius turi chemijos magistro laipsnį.
Jėzuitus pagimdė Ispanijos baskų šalis. Čia 1491 m. Lojolos pilyje gimė Ignacas Lojola, kuris įkūrė jėzuitų draugiją. Jis iškėlė idėją mokyti jaunimą rašto ir dvasios reikalų. Po Ignaco mirties jėzuitų vadovai nusprendė, kad yra du būdai padėti žmonėms: vienas − koledžuose mokyti jaunimą rašto ir krikščioniškojo gyvenimo, antrasis − pamokslai, išpažintis ir kitokios priemonės. Nuo 1551 m. jėzuitai atidarydavo 4−5 mokyklas per metus. Jėzuitai savo darbą siejo su universitetais. Ignacui gyvam esant jėzuitai turėjo 35 koledžus. Darbas koledžuose buvo laikomas dvasine ir kūniška labdara, alternatyva gelbėti sieloms Dievo vynuogyne. Koledžai buvo skirti jėzuitams ir nesusijusiems su jų tikėjimu, toms klasėms, iš kurių atėjo pirmieji jėzuitai, klasėms, kurioms raštas ir profesinis mokymas buvo būtini jų statusui išlaikyti. Buvo mokoma ne tik teologijos, bet ir tokių disciplinų kaip gramatika, retorika, kalbos. Atidarydami mokyklas jėzuitai sakydavo, kad jie tai daro miesto ir šalies gerovei ruošdami kunigus, gerus civilius tarnautojus ir gerus piliečius. Tuo metu Europos mokytas elitas jau suprato mokslo galią.
Jėzuitų mokyklos buvo populiarios, nes jėzuitai nereikalavo atlygio. Jie buvo nemokamo mokslo Europoje pradininkai. Jie nemokamai suteikdavo mokslo laipsnius, o kituose universitetuose juos gauti daug kainuodavo. Todėl jėzuitų mokyklos tapo finansiškai patrauklios tėvams ir vietinei valdžiai. Studentai buvo priimami iš visų visuomenės sluoksnių; jėzuitai postulavo suderinamumą tarp rašto mokymo ir Aristotelio filosofijos bei mokslo ir teologijos. Pagal Paryžiaus universiteto modelį jie skirstė studentus į klases, kiekviena turėjo savo mokytoją, jie derino teoriją su praktika, žaidimais ir viešais disputais; jie sukūrė tarptautinį mokyklų tinklą ir keitėsi informacija, dėstytojais ir knygomis. Jėzuitai Europoje buvo geriau mokyti nei kitų mokyklų mokytojai, studentams buvo pavyzdys, juos nuoširdžiai mylėjo ir globojo.
Jėzuitai atvėrė naują Romos katalikų formalaus mokymo erą bet kuriam studentui, pasauliečiui ar dvasininkui, kuris ateidavo pas juos. Jėzuitai įkūrė įspūdingą aštuonių šimtų mokymo ir mokslo institucijų tinklą Europoje, Amerikoje ir kitose šalyse, atnešė Vakarų astronomiją į Kiniją, plėtodami pasaulyje mokslą ir kultūrą išugdė daug iškilių mokslo, kultūros bei visuomenės veikėjų, tarp jų ir ispano seržanto bei kubietės valstietės sūnų Fidelį Kastro, kuris komunistinės ideologijos veikiamas tapo žiauriu Kubos diktatoriumi.
Ignacas Lojola įpareigojo jėzuitus rašyti knygas kovai su eretikais, bet dauguma jėzuitų knygų buvo gramatikos, retorikos, lotynų ir graikų kalbų vadovėliai. Jėzuitai mokė matematikos ir astronomijos, fizikos ir kitų mokslų, rašė mokslo darbus iš šių dalykų, vadovavo laboratorijoms ir observatorijoms ir įgijo pripažinimą šiose srityse. Jėzuitai Džiovanis Zupas (Giovanni Zup) atrado Merkurijaus fazes, Džiovanis Sakšeris (Giovanni Saccheri) nusipelnė neeuklidinėje geometrijoje, Benitas Vinesas (Benito Vines) nusipelnė Atlanto uraganų tyrimais ir vadinamas „uraganų tėvu“, paleontologas ir geologas Pjeras Šardenas (Pierre Chardin) atrado „Pekino žmogų.“ Tarp žymiausių dabarties jėzuitų yra vyriausiasis Vatikano observatorijos astronomas Guy Consolmagno, meteoritų, asteroidų ir mažų Saulės sistemos kūnų įžymus tyrėjas. Jis teigia, kad Katalikų Bažnyčia džiaugtųsi, jeigu Žemėje apsireikštų ateiviai.Jėzuitai suteikė impulsą teatrams, su kuriais atėjo šokiai ir muzika, jų mokyklų kūrimas skatino architektūrą. Per mokyklas jėzuitai darė įtaką civiliam gyvenimui, o bažnyčios to padaryti negalėjo. Jėzuitai stengėsi rasti kuo daugiau harmonijos tarp gamtos ir maldos. 1570 m. jie Vilniuje įkūrė kolegiją, o po devynerių metų ir Vilniaus universitetą. Teko būti jėzuitų Lojolos vardo universitete Čikagoje ir padiskutuoti apie abu jėzuitų įkurtus universitetus ir kaip žiburys, gimęs tolimoje baskų šalyje ir nušvietęs Romą, uždegė mokslo švyturį Vilniuje, kuris ryškiomis spalvomis iki šiol šviečia Lietuvos ir gretimų šalių žmonėms.
Jėzuitų ryšys su mokslu rodo, kad yra daug galimybių mokslui ir religijai gyventi harmonijoje ir vienam įkvėpti kitą. Vatikano astronomas Guy Consolmagno mato mokslą ir religiją instrumentais, leidžiančiais mums tyrinėti Visatą ir mūsų vietą joje. Abi pažinimo sritys įkvepia debatus ir dialogą ir abi apšviečia žmogaus prigimtį ir mintis.
Skatindami ieškoti Dievo kiekviename daikte jėzuitai išreiškia panašią nuomonę į Niutono nuomonę, kai jis sakė, kad jam Dievas yra Visatos esmė. Niutonui Dievas buvo objektyviosios realybės vardas, kuris mums pasėjo gilias Visatos paslaptis, kad jas įmintume. Nereikia tikėti antgamtiniu Dievu, kad pajustume, kaip toks požiūris ne tik galėtų būti suderinamas su moksliniais tyrimais, bet galėtų net paskatinti juos, kaip tai buvo Niutono atveju. Einšteinas taip pat Dievą naudojo kaip metaforą, kalbėdamas apie Visatos paslaptis, kurias galima įminti žaismingais tyrimais. Einšteinas ir Niutonas, kaip ir jėzuitai, pabrėžė ieškantys tikslo moksliniais tyrimais ir laikė mokslinus tyrimus didžiuoju žaidimu. Consolmagno mėgavosi sakydamas: „Plėtoti mokslinius tyrimus yra tarsi žaisti žaidimą su Dievu, spręsti mįsles su Dievu. Dievas užmina man mįsles ir išsprendęs vieną, aš girdžiu jį džiūgaujant: „puiku, dabar imkis sekančios.” Tai mano bendravimo su Kūrėju kelias.” Atrodo, kad Consolmagno turi puikiai suderintus mokslinį ir religinį požiūrius.
Tikėtina, kad naujojo Popiežiaus požiūris bus gaivinančiai modernus ir gilus. Naujasis Popiežius yra ne tik jėzuitas ir chemikas, bet ir žmogus, kuris turi paklusti daugiau nei milijardo tikinčiųjų visame pasaulyje nuomonei. Turime palaukti, kol išgirsime jo nuomonę apie įvairius mokslinius reiškinius, kuriuos Bažnyčia per šimtmečius iškreipė ir su kai kuriais iš dalies susitaikė. Bet ką naujasis Popiežius besakytų, yra malonu, kad jėzuitas ir chemikas Vatikane – intelektualus ne tik Šv. Petro, bet ir Andėjaus Karafos ir Pjero Šardeno įpėdinis – yra vienas iš geriausių, ką Bažnyčia gali padaryti, artėdama prie mokslo.
Atgal
.jpg)
