Religija
05 24. Tada ir dabar
Vaclovas Volkus
Tada
Neatsitiktinai paėmiau į rankas detaliau susipažinti su K. Misiaus ir R. Šinkūno 1993 m. Vilniuje „Pradų“ išleistą „Lietuvos katalikų bažnyčios“ žinyną, kuriame dabar esančiose 6-se vyskupijose nuo seniausių laikų enciklopediškai aprašytos ir iki šių dienų išlikusios 15–ka Kėdainių dekanato bažnyčių. Žinyne rengėjams remiantis archyviniais dokumentais pavyko nustatyti, kad dekanate bažnyčių fundatoriais (lot. fundator) – steigėjais, įkūrėjais, statytojais, prie bažnyčių žemės sklypų dovanotojais buvo net dvylika dekanato žemvaldžių – dvarininkų. Tai Chrapovickiai, Šiukštos, Mlečkai, Astikai, Zubielos, Siručiai, Mildyvai, Gintautai, Zavišos, Lapacinskai. Likusias tris bažnyčias, kaip Šaravų, pastatė parapijiečiai 1863 m. sukilėliams atminti, likusias buvę Lietuvos didžiosios kunigaikštytės pareigūnai.
Turint galvoje, kad tuo metu – 17-18 amžiuje esant neišsivysčiusiam statybinių medžiagų gamybos lygiui, jų apdirbimui, esant sunkiam rankiniam darbui, nenašiai baudžiaviniai žemės ūkio produktų gamybai minėti žemvaldžiai – dvasininkai nesišvaistė turimais statybinių medžiagų resursais, pinigais, bet dėka aukšto dvasingumo palikę ateinančioms kartoms šviesos ir gėrio židinius – šventoves, dvarų sodybas, parkus. Kas be ko, buvo žemvaldžių – dvarininkų, jau nekalbant apie svetimšalius grobikus, naikinusių tautos kultūros paveldą, buvo ir blogio, amoralaus elgesio, švaistymosi, nepagarbos, ypač Žečpospolitos laikais lietuviškumui, eiliniam Lietuvos kaimo žmogui.
Visų tų amžių būties įvairovę ir istorijos atminties neišmesi. Kokį paveldą paveldėjome, sugebėjome apginti, išsaugoti, tą ir turime, tuo džiaugiamės, didžiuojamės.
Pirmajam pasauliam karui baigiantis 1918 metais subyra buvusios Vokietijos, Austro – Vengrijos ir Rusijos imperijos. Pavergtos, grobikų apiplėštos, karo metais nuniokotos tautos pakilo į kovą už nepriklausomą gyvenimą. Po kelių šimtų metų Žečpospolitos lenkinimo, po 123 metų žiauraus, atsilikusios Rusijos ekonominio plėšimo, lietuvybės persekiojimo, darbščių rankų, šviesių ir sąžiningų protų vedini per 20 nepriklausomybės metų Lietuva tapo ekonominiu ir dvasiniu požiūriu pavyzdinga Europos valstybe, stebinusia lankytojus moderniais valstybiniais ir sakraliniais pastatais, ūkininkų sodybomis. Ypač buvo pagarboje žuvę už laisvę, nepriklausomą gyvenimą. Jiems buvo statomi paminklai, tvarkomos kapinės. Jų pasiaukojimo pavyzdžiu buvo ugdoma jaunų lietuvių, mylinčių savo žemę, besididžiuojančių savo savastimi patriotų karta. Neatsitiktinai net 21 tūkstantis jaunų lietuvių žuvo partizaninėje kovoje šį kartą su naujai persivadinusiais – persidažiusiais, tokiais pat Maskvos užkariautojais.
Taip atrodė Aristovėlės bažnytėlė 1994 m. prieš griūtį, vietinių meistrų statyta prieš 200 metų. Nuotrauka V. Volkaus
Dabar
Jau 22 metus gyvename 21-ojo amžiaus laisvoje, nepriklausomoje, demokratinėje, modernioje Lietuvos valstybėje, naudojamės iš netolimos praeities paliktu, nesunaikintu, nepraskolintu krašto ūkiu, kultūros – švietimo, priešakiniais stebuklais darančiais technikos rezultatais. Kokį palikimą paliko mano aprašytos nedidelės, eilinės Lietuvos parapijinės vietovės anų laikų milijonieriai – žemvaldžiai – dvarininkai žinome, akivaizdžiai matome. Kokiu palikimu garsės šių 21 amžiaus laikų Lietuvos stambūs žemvaldžiai, verslininkai – kapitalistai, aukšti valstybės pareigūnai – milijonieriai, net milijardieriai, turintys daugiau galimybių garsėti gerais darbais – mecenavimu praturtinti tautos materialinį ir dvasinį paveldą. Galima tik spėlioti.
Geri, nesavanaudiški mecenavimo darbai, turtingųjų ir galingųjų fundatorystė, visuomenės materialinės gerovės, dvasinių poreikių tenkinimas, visais žmonijos amžiais buvo ir bus žmogaus aukštos dvasinės kultūros pavyzdys.
Ar yra šiandieną tokių aukštos dvasinės kultūros žmonių? Manau yra, bet jų pasirodymą viešoje erdvėje užgožęs blogio sindromas – dvasios skurdas, iš kurio gėriu pridengtos kaukės kyšo gobšumo, gašlumo, neatsakomybės ausys. Per 22 nepriklausomybės gyvenimo metus iššvaistyti privatizacijos milijonai, ištirpsta be ženklių rezultatų ES milijonai, neskaidraus vietos biudžeto pinigai. Tuo pačiu kaip grybų po lietaus pridygo milijonierių ir net milijardierių. Visų jų neišvardysi. Bet vienas atvejis įstrigo. Negaliu jo apeiti, nepasidalinti su skaitytojais širdgėla. Tai Karosų atvejis. Tėvas Juozas Karosas išgarsintas kompozitorius 1939 metais savo kūriniu šlovinęs Antaną Smetoną, o po karo papūtus Rytų vėjams, paretušavus herojus – buvo pašlovintas Josifas Stalinas. Jį tokį pažinojo jo bendraamžis, žinomas mokslo veikėjas ir apie tai yra rašęs spaudoje. Genai nemiršta, jie atgimsta palikuonyse, jei ne muzikos, tai abejotinais sandoriais su aitvarais. Štai ir rezultatai. Per trumpą laiką Juozo Karoso anūkas Saulius pasirodė viešoje erdvėje. Šiandieną jis turtingas bankininkas. O jei turtingas, tai ir galingas. Jis Lietuvos Medicinos banko vadovas – kreditorius, prievolės pusės visagalis persona, turintis teisę reikalauti iš kitos šalies atlikti jo naudai tam tikrus veiksmus arba nuo tam tikrų veiksmų susilaikyti. Šiam, kaip rašė spauda žmogui spjauti į valstybės laikraščio „Lietuvos aido“ likimą. Jam tolima šio laikraščio lietuviška šviečiamoji, patriotinė dvasia, spjauti į sunkią materialinę padėtį. Jam pinigai mano nuomone Viešpats. Smaugia vyriausiąjį redaktorių A. Pilvelį gąsdina antstoliais, trukdo reguliarią laikraščio leidybą. O galėtų susilaikyti. Minėtų dvarininkų aukšto dvasingumo pavyzdžiu pagelbėti redaktoriui per laikraščio puslapius skleisti tiesos, gėrio šviesą, atsakomybę prieš Dievą ir Tėvynę, kai buvę mano kaimynystėje Aristovėlės dvaro savininkai Medekšos, fundavę medinės bažnytėlės statybą, skyrę žemės sklypą kapinaitėms, bažnyčios tarnams būstą, žemės pragyventi. Su fundatoriais tragišku likimu sovietmečio metais sunyko šventovė. Jos altoriaus vietoje liko dvasioje budėti kryžius, aplink jį amžinam poilsiui atgulė dvaro ir aplinkinių kaimų eilinių žmonių atmintis.
Atgal
.jpg)
