VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

06 18. Maldos diena Rumšiškėse

Dr. Aldona Vasiliauskienė

2013 m. birželio 8 d. Rumšiškėse (Kaišiadorių r.) vyko jau 20-oji Lietuvos aklųjų katalikų maldos diena. Šv. Mišias Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejaus Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje aukojo mons. Juozapas Antanavičius, talkino Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijos klierikas Žilvinas Treinys.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Rumšiškėse

2011 m. gegužės 6 d. Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejaus Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią pašventino J. E. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ.  Tad ši vasara jau trečia, kai šioje bažnyčioje aukojamos šv. Mišios.

Bažnyčia identiška Marijampolės savivaldybėje, Sasnavoje, neišlikusiai Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčiai, kuri buvo pastatyta 1817 m.

Lietuvos liaudies buities muziejuje siekta atstatyti prarastą vertingos architektūros paminklą (buvusią medinę šešiakampę koplyčią). Koplyčios statybos Sasnavoje, jos pašventinimo bei kiti dokumentai eksponuojami naujojoje muziejaus šventovėje.

Nors muziejaus teritorijoje pastatytoje naujoje bažnyčioje visko ir nebuvo galima sukomplektuoti: dalis daiktų 1938 m. buvo perkelti į naująją Sasnavos bažnyčią, tad muziejaus bažnyčiai daiktai rinkti iš įvairių vietų.

Iš originalios Sasnavos bažnyčios į muziejų pateko altoriai (abu altoriai – originalūs), klausyklos, keletas zakristijos baldų. Kadangi Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas neišlikęs, jį nutapė muziejaus dailininkė Elena Kniūkštaitė ir padovanojo bažnyčiai.

Šv. Mišių skaitinius skaito klierikas Žilvinas Treinys (kairėje), dešinėje mons. Juozapas Antanavičius. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Bažnyčios dešinėje pusėje – koplyčia, kurioje  Šv. Jurgio altorius. Jis originalus – jame Suvalkų prof. Kazimiero Burnickio 1876 m. tapytas Šv. Jurgio paveikslas, apie kurį pagarbiai rašo muziejaus menotyrininkė Ina Dringelytė.

20-oji aklųjų maldos pirmąkart organizuota Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejaus Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Lietuvos aklieji, įsijungę į FIDAKA organizaciją, didelį dėmesį ėmė skirti dvasinei veiklos krypčiai.

Pranas Daunys ir jo vardo fondas

Pranas Daunys  (1900 09 16–1962 07 13) rašytojas, muzikantas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininkas. Jis gimėUtenos rajone, Vyžuonų valsčiuje, Panevėžio kai­me, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

P. Daunys neteko regėjimo 1923 metų Trijų Karalių naktį. Tada jis su ki­tais kareiviais puolė lenkų partizanų užimtą kaimą. Netoliese sprogusi granata sunkiai sužeidė galvą. Tačiau ir netekęs regėjimo P. Daunys neprarado noro aktyviai darbuotis.

1925 m. jis su keliais aklaisiais išvyko mokytis į Rygos aklųjų mokyklą (tuometinį Rygos aklųjų institutą). Dvidešimt penkerių P. Daunys ne tik išmoko Brailio raštą, bet ir pirmą kartą atsisėdo prie fortepijono.

Po metų (1926) grįžęs į Lietuvą, pradėjo intensyvią veiklą: rūpinosi Lietuvos aklųjų suvažiavimo organizavimu, jame aktyviai dalyvavo, 1927 m. pabaigoje lietuvių kalbai pritaikė Brailio raštą. P. Daunys daug nuveikė, kad būtų įkurtas Kauno aklųjų institutas, vėliau – kad jo auklėtiniai gautų gerą bendrąjį ir muzikinį išsilavinimą.

Iki karo Kaune pasirodė trys P. Daunio knygos „Vargo keliais: atsimini­mai iš kovų dėl nepriklausomybės ir aklųjų gyvenimo" (1933), „Ties likimo sostu" (novelės) (1937) ir „Benius Vanagas arba taip augo Lietuvos savanoris" (1940).Be to, žurnaluose „Mūsų aklieji", „Aklųjų dalia" ir kitoje Lietuvos periodikoje 19281940 m. P. Daunys publikavo straipsnių apie akluosius bei kurčiuosius, kėlė pažangias jų organizuoto sąjūdžio idėjas.

Maldininkai  Rumšiškės Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje  

P. Daunys yra daug nusipelnęs ir kurčiųjų labui. Jis buvo vienas iš Lietuvos kurčių-nebylių globos draugijos iniciatorių (įsteigta 1938), išrinktas šios draugijos valdybos nariu (1938–1940).

Lietuvos Respublikos Prezidento 1928 m. gegužės 15 d. aktu P. Daunys apdovanotas pirmos rūšies trečiojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu. Kartu jis apdovanotas dviem – Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais. P. Daunys tapo pirmuoju Lietuvos neregiu, gavusiu tokį aukštą valstybės apdovanojimą.

Po karo, sovietams okupavus Lietuvą,  P. Daunys buvo išstumtas iš aktyvios visuomeninės veiklos. Nuo 1951 m. beveik iki pat gyvenimo pabaigos jis dirbo Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybiniame aklųjų mokymo kombinate darbininku namudininku.

Įamžinant Prano Daunio vardą, be įvairių kitų pagerbimo ženklų, 1992 m. Lietuvoje įkurtas Katalikiškasis Prano Daunio fondas.

Monsinjoras Juozapas Antanavičius – Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas

Kuriant Katalikiškąjį Prano Daunio fondą mons. Juozapas Antanavičius (tuomet Panevėžio Katedros klebonas) buvo pakviestas į pirmąjį susirinkimą Vilniuje.

Vilniuje susikūrusi iniciatyvinė grupė žmonių 1992 m. kovo 5 d. susirinko į steigiamąjį suvažiavimą, kurio metu buvo įkurtas nepriklausomas Prano Daunio fondas, veikiantis savanorystės principu.

Viena šio susirinkimo organizatorių Vilniaus aklųjų mokyklos direktorė Angelė Daujotienė, kilusi iš Panevėžio, su bendraminčiais sumanė į Vilnių pakviesti ir mons. Juozapą  Antanavičių.

Suvažiavimo metu monsinjorui pasiūlė užimti naujojo fondo prezidento pareigas.

Antrajame suvažiavime 1993 m. vasarą buvo pakeistieji fondo įstatai, praplėstos veiklos sritys – prasidėjo religinė veikla. Naujuosius įstatus patvirtino Lietuvos Vyskupų Konferencija ir fondas pasivadino Katalikiškuoju Prano Daunio fondu. Monsinjoras šiame suvažiavime buvo perrinktas prezidento pareigoms, o viceprezidentu išrinktas Juozas Valentukevičius (Lietuvos aklųjų  bibliotekos direktoriaus pavaduotojastiflotyrai). Mons. J. Antanavičius dar kartą buvo rinktas šioms pareigoms, o paskui nuspręsta Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidento pareigas palikti jam iki gyvos galvos.

Pirmasis monsinjoro susidūrimas su aklaisiais, kaip pasakoja fondo prezidentas įvyko dar vaikystėje. Naisiuose tuo metu buvo vienintelė Lietuvoje aklųjų prieglauda, kurią išlaikė Šiaulių apskritis. Išmokęs skaityti ir rašyti, Juozukas eidavo į prieglaudą ir rašydavo aklųjų diktuojamus laiškus. Viena akla moteris, monsinjoras pamena jos vardą – Stefutė, vaikui padovanojo kryželį (jį ir dabar monsinjoras saugo) ir palinkėjo būti kunigu. Tai tragiško likimo moteris. Ji buvo kilusi iš Šančių (Kaunas), tačiau kai jai suėjo 8-eri, motina išvarė iš namų: „Eik elgetauti, nes dirbti nieko negalėsi“. Mergaitė turėjo gražų – sidabrinį balsą, tad giedodama prie bažnyčios durų, sulaukdavo išmaldos. Džiaugėsi patekusi į prieglaudą. 

Monsinjoras kalba, kad tokia apaštalavimo veikla Naisių aklųjų prieglaudoje tęsėsi iki jam suėjo beveik 10 metų – 1940 m. sovietai prieglaudą uždarė, akluosius išvaikė. Minėtoji Stefutė, būdama visiškai akla, dar 26-erius metus Meškuičiuose valė bažnyčią ir skambino varpais. Ji ir palaidota Meškuičių kapinėse...

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Apie altoriaus paveikslą Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu pasakoja Danutė Dulinskienė (viduryje), dešinėje –mons. Juozapas Antanavičius,  kairėje – klierikas Žilvinas Treinys

Tad darbas su aklaisiais monsinjorui nebuvo naujiena. Įkurtojo Katalikiškojo Prano Daunio fondo tikslai remti akluosius kultūriniame gyvenime: išleistos knygos, finansuotos Kūčių vakarienės visos Lietuvos akliesiems, kiti renginiai, o nuo 1994 m. organizuojamos maldos dienos.

Katalikiškasis Prano Daunio fondas FIDAKA narys.

FIDAKA (Aklųjų organizacijų ir dirbančiųjų akliesiems katalikų federacija) dalis sekretoriato Prancūzijoje, centras – Šveicarijoje. Šios federacijos dvasios tėvą skiria Popiežius.

FIDAKA siekė kviesti naujus narius. Taip 1994 m. pradžioje į FIDAKA narius buvo pakviestas ir Lietuvoje veikiantis Katalikiškasis Prano Daunio fondas. Fondo prezidentas mons. J. Antanavičius į Federacijos organizuojamus suvažiavimus vyksta kartu su Juozu Valentukevičiumi (Lietuvos aklųjų bibliotekos direktoriaus pavaduotoju, Katalikiškojo Prano Daunio fondo viceprezidentu).

1994 m. susitikime su dr. Hubertas Rosas (Hubert Ross) patarė, kad fondui reikia kreipti dėmesį ne vien į materialinę, bet ir į dvasinę pusę. Monsinjoras, pamatęs vokiečių organizuotas maldos dienas, sugalvojo, kad jas galima rengti ir Lietuvoje. Dvasiškai parėmė Pietų Tirolio aklieji (vadovė Marija Pircher), Austrijos aklųjų sielovada... Kilęs troškimas pradėtas įgyvendinti ir tęsiasi jau 20 metų – džiaugiasi monsinjoras J. Antanavičius.

2012 m. Joana Jautakienė rašė: „Nuo 1994 metų Fondo prezidento mons. J.Antanavičiaus iniciatyva kasmet rengiamos Aklųjų maldos dienos. Šiandien jau drąsiai galima teigti, kad Maldos dienos yra Fondo veiklos vizitinė kortelė. Tai masiškiausias kasmetinis neregių renginys Lietuvoje... labai išaugo kultūrinė švietėjiška šios šventės misija“ (žr.: Bernardinai.lt)

Šv. Mišios

Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejaus Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje aukotos šv. Mišios – svarbiausias Maldos dienos akcentas.

Rumšiškėse prieš folkloro ansamblių bei liaudiškos muzikos kapelų pasirodymą. Iš kairės sėdi: Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas mons. Juozapas Antanavičius,  Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Violeta Reipaitė, klierikas Žilvinas Treinys, Edukacinių programų vadovė Danutė Blaževičienė ir  Katalikiškojo Prano Daunio fondo viceprezidentas, Lietuvos aklųjų  bibliotekos direktoriaus pavaduotojastiflotyraiJuozas Valentukevičius

Prieš šv. Mišias mons. J. Antanavičius pristatė 21-ą Lietuvos vietovę iš kurių atvyko aklieji: Ignalina, Jurbarkas, Kaišiadorys, Kaunas, Kelmė, Klaipėda, Klaipėda – Gargždai, Lazdijai, Marijampolė, Mažeikiai, Pakruojis, Panevėžys, Plungė – Telšiai, Radviliškis, Šakiai, Šiauliai, Šilalė, Šilutė, Tauragė, Utena, Vilnius. Pasidžiaugė, kad tokios gausos – beveik 600 – dar nėra buvę. Tad neatsitiktinai bažnytėlė buvo sausakimša.

Monsinjoras priminė, kad Lietuvos aklųjų maldos dienos, organizuojamos jau 20-tą kartą, vyko vis kitoje Lietuvos vietoje: Šiluvoje (1994), Vilniuje (1995), Kaune (1996), Šiauliuose (1997), Žemaičių Kalvarijoje (Varduvoje, 1998), Panevėžyje (1999), Kutkiškėse (Utenos r., 2000), Sintautuose (Šakių r., 2001), Druskininkuose (2002), Upytėje (Panevėžio r., 2003), Švėkšnoje (Šilutės r., 2004), Žagarėje (Joniškio r., 2005), Lazdijuose (2006), Svėdasuose (Anykščių r., 2007), Plungėje (2008), Punske (Lenkija, 2009), Teneniuose (Šilalės r., 2010), Ilguvoje (Šakių r., 2011), Anykščiuose (2012).

Itin įspūdinga Aklųjų maldos diena įvyko 2000 metais, skirta Prano Daunio gimimo 100-osioms metinėms paminėti. O 2009 metais Maldos diena peržengė Lietuvos Respublikos sienas – persikėlė į etnines lietuvių žemes Punske (Lenkija). 2010-siais – maldininkai susirinko šviesios atminties neregio kompozitoriaus Juozapo Kairio gimtinėje Teneniuose (Šilalės r.), o 2011-siais – kartu paminėjo aklosios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės gimimo 100-metį jos tėviškėje Ilguvoje.

Monsinjoras paragino visus šv. Mišiose padėkoti Dievui, Švč. Mergelei Marijai, kad per 20 metų Maldos dienos „neišbirėjo, nesunyko“, o išaugo, sustiprėjo. Nors Katalikiškasis Prano Daunio fondas neturi finansų, tačiau „turime tikėjimą, Meilę, Dvasingumą ir pasitikėjimą“ – kalbėjo monsinjoras. Jis priminė gražią Švč. Mergelės Marijos šventę, kurią galime švęsti jos vardu pavadintoje bažnyčioje.

Pamokslo metu monsinjoras J. Antanavičius kalbėjo, kad Marija ir Juozapas Kristaus ieškojo bažnyčioje. „Ir mes, ilgą kelią nukeliavę, atėjome į bažnyčią, įprasminti mūsų maldos dieną. Be Dievo pagalbos niekas neįvyksta. Mišiose talkinantis klierikas irgi 10 metų dirbo gydytoju, kai pajuto pašaukimą– ugnelę, kuri duoda žmogui troškimą. Jūsų atvykimas – gėrio ieškojimas. Ir sugrįžę į namus dar ilgai gyvensite šios nuostabios vietos prisilietimu, tad išlaikykite tą dvasią, kuri padeda ištverti visus sunkumus“.

Pamokslininkas pažymėjo, kad aklieji ir silpnaregiai turi žymiai daugiau gerumo negu sveikieji. Palinkėjo visiems siekti dvasinio pilnumo, pabandyti kasdien panašėti į tą, kuris už mus pasiaukojęs, nepaliauja mus visus guosti.

Po šv. Mišių mons. J. Antanavičius, pasidžiaugęs gražiu visų besimeldžiančių bažnyčioje giedojimu, dėkojo Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui SJ, vyskupui Kęstučiui Kėvalui, vietos klebonui kun. Kaziui Gražuliui, Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorei Violetai Reipaitei, visam muziejaus kolektyvui, o ypač Edukacinių programų vadovei Danutei Blaževičienei, dėkojo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių (LASS) Centro tarybos atstovei Danutei Cidzikienė ir kitiems darbuotojams.

Monsinjoras J. Antanavičius į šventę atvyko su dviem dideliais krepšiais, pilnais paveikslėlių, pakvietė visus jais pasidalinti. Paveikslėliai greitai „ištirpo“. Kitoje kokio nors šventojo paveikslėlio pusėje įrašas: „Dievui padedant 20-oji Lietuvos aklųjų katalikų maldos diena. Rumšiškės 2013-06-08. Lietuvos aklųjų sielovada, Katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti“.

Po šv. Mišių visi atvykusieji buvo vaišinami koše, o po pertraukėlės vyko aklųjų ir silpnaregių folkloro ansamblių ir liaudiškos muzikos kapelų festivalis – konkursas „Čiulbėk, paukštela, čiulbėk“, skirtas tarmių metams.

Aktyvieji maldos renginio dalyviai Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejuje susipažino su ekspozicijomis. Aukštaitijos komplekse, Tauragnų sodyboje aklieji ir silpnaregiai eksponatus galėjo liesti rankomis.

Šventės organizatoriai ir rengėjai tikisi ir kitais metais susirinkti Maldos dienai: šv. Mišių aukai, maldai, dvasiniam susitelkimui ir kultūriniam pabendravimui.

Atgal